Toliau ieškom Bali salą

Sėdime Denpasaro – Bali sostinės – imigracijoj, prasitęsinėjam vizas. Susidūrus su biurokratija – pats tas laikas išsitraukti kompiuterį ir pradėti rašyti naują straipsniuką blogui. Kaip ir visur – atrodo, ką būtų galima padaryti per dvi valandas, tokiose tarnybose užtrunka keturias dienas. Gerai, kad keliaujam su visais daikais, kaip sraigės su savo namukais :)

UBUD - MUNDUK

Bali salą išnaršėm skersai išilgai. Jau greitai mėnuo, kaip čia gyvenam, keliaujam ir šiaip žvalgomės. O sala juk nedidelė – mūsų Lietuvėles dydžio. Smagu pažindintis su apylinkėmis važinėjant motoroleriu – saulutė šildo, vėjelis gaivina, kartais lietučio gauname (tada į celofaninius maišus lendame), kur nori, ten sustoji, nugriūni pailsėti, kur pakelėj išgeri sulčių ar balietiškos kavos su ledais. Jau esu įspėta, kad Bali vienintelė tokia sala, kurioje kur bevažiuotum, visur gražu. Kituose kraštuose per daug šiukšlinėlio pravažiuoti reikia, kol ką nors gražaus pasieki.

Savo kelionę pratęsinėjom nuo tos vietos, kur ji ir nutrūko. Paskutinė aplankyta vieta buvo Bedugul, miestelis kalnuose. Vėl į kalnus.....brrr.....vėsoka ten kalnuose :) Patys baliečiai sako – jei temperatūra nukrenta iki 20 laipsnių šilumos, jiems jau labai šalta! Tai ir man taip pat :) Tad, kaip minėjau, kai vėl pakilome tęsti savo pasivažinėjimus, tiesiu taikymu atlėkėm iki Bedugul. Kadangi saulė dar buvo aukštai ir jėgos dar nespėjo apleisti, nusprendėme čia nebepasilikti – važiuoti tiesiai iki Munduk – miestelio, garsėjančio kavos plantacijom.

Važiuojant Bali vakarinės pakrantės link, daugėja musulmonų, pradeda dygti mečetės ir moterys, slepiančios plaukus po skarelėmis. Mokinukai Bali saloj labai gražūs – kiekviena mokykla turi savo uniformą: spalvoti marškinukai, šortukai berniukams, sijonėliai mergaitėms. Vaikai žvaliai, linksmai ir gražiai atrodo po pamokų iš mokyklų į gatves pasipylę. O musulmonų mergaitės į mokyklėlę žingsniuoja nuo galvos iki kojų apmutuluotos skarom ir ilgais sijonais....kažkaip varžo mane tokie vaizdai....keistai jaučiuosi matydama taip aprengtą mergytę besikarstančią vaikų žaidimo aikštelėje..... Vakarinė Bali pakrantė yra šalia Javos salos, tad emigruojantys iš kitų salų indoneziečiai šioje Bali salos dalyje daugiausia ir bazuojasi. Baliečių kaimai turi labai griežtas bendruomeninio gyvenimo taisykles, tad jie nesimaišo tarpusavyje, gyvena kiekvieni savo bendruomenėse. Tačiau kai miegi ir naktį kokią trečią ketvirtą valandą nakties musulmonas iš mečetės pro ruporus pradeda melstis savo dejuojančiu balsu..... man jau Kipre jų toks meldimosi būdas kojas pakirsdavo, bet ten pabėgdavau greitai į graikiškąją dalį ir pamiršdavau aš juos, o čia..... ir kas kitose Indonezijos salose manęs laukia, kur vien tik musulmonai.....Turbūt iš visų religijų musulmonų man yra mažiausiai suprntama ir priimtina, tad gal ir sveika bus daugiau su jais susipažinti.... :)

Pakeliui į Munduk kalnų turgelyje apsipirkome dieviško skonio mango vaisiais, braškėmis ir kitais skanėstais:

Vakarop pasiekėme Munduk. Miestelis išsibarstęs kalnuose, aplink pasidairyti - labai gražu, tačiau vakare iš vis nėra ką veikti. Bevakarieniaujant vietiniam restoranėly užklupo didžiulė liūtis, pralaukėme ją gerdami karštą pieną, tiksliau, mano didžiam džiaugsmui, karštą kondensuotą pieną, o po liūties irėmės per žliaugiančius iš kalnų vandenis iki savo namuko, kur jaukiai susirangę lovoj pažiūrėjom labai gražų hipišką rusų filmą „Dom Solnce“ (rekomenduoju :)). Ryte pro mūsų namuko langus atsivėrė nuostabūs kalnų kaimų vaizdai, o šeimininkas pavaišino balietiškais pusryčiais: balietiška kava bei tradiciniu balietišku saldumynu, gaminamu iš ryžių. Kadangi iš vakaro dar ir braškėmis pasirūpynę buvome, mūsų pusryčiai atrodė tikrai karališkai.

MUNDUK – LOVINA – BANYUWEDANG – LOVINA

Taip skaniai pripusryčiavę sėdom ant motorelio keliaut kur šilčiau – iš kalnų link jūros. Kalnų grožis kerėjo akį ir kirbeno visus kitus jausmus bei pojūčius kūne, tik aš, gal būt po ligos, šiek tiek primigus buvau ir gulinėjau, kur tik papuolė, kol fotografas ryžių laukais braidė.

Taip saldžiai visą dieną primiegojus, kol fotografuojamos šventyklos, galima ir atvirlaiškį gimdytojams parašyti:

Kalnuose užtikome Jūratėlės mylimiausių mėlynųjų hortenzijų plantacijų

Išvažiavus iš kalnų mus pasitiko pilki Lovinos paplūdymiai, kurie dėl pradėjusio niauktis oro rodėsi dar pilkesni. Buvom daug prisiklausę apie Menjangan salytę Bali vakarinėje pakrantėje, tad atsikvėpę paplūdymio restoranėlyje, pagėrę sulčių ir kokosų, pajudėjom ten link. Banyuwedang kaimelyje užtikome šiltų šaltinių versmes. Pabandėme – taip, iš tikrųjų karštas vandenukas bėga, tačiau baseinėliai su plaukiojančiais celofaniniais maišeliais neįviliojo mūsų.... Baliečiai, ir, žinoma, kitų Indonezijos salų bei Azijos šalių gyventojai nelabai ką žino dar apie ekologiją. Iki šiol iš lapų valgę ir viską i natūralias medžiagas vynioję, gavo dabar sausainius celofaniniame maišelyje, ir meta jį ant žemės, kaip banano žievę. Tad, šiukšlinėlių čia pasitaiko, nors Bali yra viena švariausių ir tvarkingiausių vietų Azijoje. Tačiau jūroje tenka kartu su celofaniniais maišeliais pasimaudyti..... Vandenynų gelmėms atsispirti sunku, na, o šiltoms versmėms, kaip minėjau, atsipyrėm. Suradom prieplauką, kur laiveliai kelia i Menjangan salą, ir išsiaiškinom, kad.....nieko ten nėra, nei pernakvoti galimybės, nieko. Nebent panardyti norisi. Tačiau, kai oras apsiniaukęs ir atrodo lietutis kaupiasi, nusprendėm grįžti atgal link Lovinos ir ten pasiieškoti, kur nakčiai apsistoti. Kelionė dėl kelionės – tikslo įgyvendinimas šiame kelyje nėra svarbiausia :)

Nakvynės šį kartą reikėjo truputį pasistengti paieškoti – apartamentai šalia jūros šiek tiek brangesni nei kalnuose. Tačiau radom. Labai gražius apartamentus ant jūros kranto, kur vakare, tradiciškai, vakarieniaujant liūtis užpuolė. Kadangi gyvenome ant pat jūros kranto, nusprendėme, kad palanki situacija nors kartą atsikelti ryte saulės pasitikti..... Asikėlėm... apsirengiau, pasiruošiau greitai, kaip kareivinėse, Giedrius išėjo su savo kamerom ant terasos ir pradėjo fotografuoti. Hmmm....kažkaip ne taip viską įsivaizdavau.....Ir rytas apsiniaukęs kažkoks.... Giedriui pasirodė pats tinkamiausias saulėtekio vaizdas čia pat nuo mūsų terasos.... Sako - jei nori, gali iš lovos pro langą saulėtekiu pasogrožėti. O man lyg to ir reikėjo – net prie jūros kelių metrų, tinginė, nenužingsniavau pasivaikščiot – lyg leidimą gavus iš kart atgal į lovą susirangiau, ir, aišku, neilgai aš tuo papilkėjusiu saulėtekiu grožėjausiu – man atrodo net susapnavau kažką. O Giedrius vis dėl to nužingsniavo apsimiegojęs iki jūros ir grįžo nubrozdintais keliais, kaip vaikas nuo dviračio nukritęs.... :) Nuotraukos štai tokios to ryto:

Nepanašu čia man į saulėtekį visai.... :)

LOVINA – BLIMBING – KUTA

Na , ką, vakarinė pakrantė labai stipriai nepakerėjo mūsų, tad naują dieną pasiryžom gana ilgai kelionei – per visą salą į pačią pietinę jos dalį, kur baltas smėlis, didelės bangos, daug serferių,šviežio jaunimėlio bei pagyvenusių porų už rankučių susikibusių (kokių jau Kipre savo viešbuty prisižiūrėjau). Išsėdėti keturias valandas ant motorolerio – ne pati lengviausia užduotis. Tačiau, žinoma, mes stojome, grožėjomės apylinkėmis, fotografavome, pakelės turgelyje atradome labai savotišką, bet mums labai patikusį gardumyną: žalia, neįnokusi papaja (vėliau atradau, kad šis saldymynas ruošiamas ir iš neprinokusių mango vaisių), šiek tiek šviežio agurkėlio, viskas apibarstyta kažkokiom uogytėm, panašiom į kadagio uogas ir – svarbiausias ingredientas – padažiukas: saldus, rūgštus ir kartu aštrus (nors ir prašėm, kad nedarytų „spice“) ir visoks koks – viskas viename, bet labai labai skanu :)

VIeno tokio sustojimo metu, kol rymojau pakelėj, laukdama ryžių laukų fotosesijos pabaigos, prie manęs prisėdo jaunutė balietė - tiesiog pasišnekėti.

Ji dar mokinukė, baigusi mokyklą nori tapti gide, tad, šnekindama turistus bando geriau pramokti anglų kalbą. Baliečiai gana gerai kalba angliškai, visi jie anglų kalbos mokosi mokyklose. Ir net kaimuose galima susišnekėti anglų kalba. Net keista – dauguma jų juk nekeliauja, bendrauja tik su atvykstančiais turistais. Vietiniai gidai, žinoma, kalba angliškai, taip pat itališkai, prancūziškai, daug kas jau pramokę rusų. Tačiau net gidai nėra buvę jokioje kitoje šalyje, dažnai net jokioje kitoje Indonezijos saloje. Baliečiai patys žino, kad gyvena rojaus kampelyje, be to, jei jie uždirba daugiau pinigų, neleidžia jų kelionėms – geriau užperka daugiau ir gražesnių ceremonijų savo apeigoms, prisikviečia tradicinio šokio-teatro grupių į savo namų kiemą ir pan.

Kol kalbėjau su savo miela jaunute pašnekove, Giedrius, befotografuodamas ryžių laukus, neteko savo šalmo. Baliečiai nevagia ir svetimų daiktų niekada neima, piniginiais klausimais taip pat labai sąžiningi. Tačiau pasidėtas žolėje prie ryžių laukų šalmas vietiniam praeiviui turbūt pasirodė pamestas arba paliktas, tad ir priglaudė jį....o mes juk važiuojam į vieną labiausiai išprotėjusių miestų – Kutą, kur be šalmo geriau nesirodyti. Hmmm.....na ką – reikės ką nors pakeliui sugalvoti..... :) Ant kalniuko užmatėm jaukią kavinukę, kur sustojom atsigerti balietiškos kavos ir atsigaivinti ledais. Ten sutikom labai smagų pašnekovą – vietinį rastamaną su ilgais ir gausiais dredais ant galvos. Kaifuoja žmogus nuo gyvenimo Bali. Kaip supratau, nieko per daug ypatingo neveikia, gyvena su savo gausia seserų ir brolių šeimyna pas tėvus, pinigėlių neturi, tačiau atrodo pats laimingiausias žmogus žemėje :) Kai jau nebeturėsim pinigų ir aplankysim visus norimus pamatyti kraštus, pakvietė mus grįšti ir prisijungti prie jo gausios šeimos gyvenimo :) Taip Bob’as ramiai sau ir leidžia dieną po dienos, karts nuo karto atvažiuodamas į kavinukę buteliuką alaus išgerti. Sutinka krūvą pravažiuojančių turistų, bendrauja su jais, susiranda naujų pažinčių. Sakė Londoną ir ten gyvenančius draugus aplankyti norėtų :) Šalmą mums naują suorganizavo. Labai smagiai bendravom, kol Giedrius kavinukės sodelyje ant medžio kybančius milžiniškus šikšnosparnius fotografavo:

Taigi, su nauju/ senu šalmu pasiekėme Kutą – miestą ant jūros kranto, su daug kičinių turistinių pramogų, turistinių restoranų, parduotuvių (pilnam moteriškų atostogų džiaugsmui), miestą, mažumėlę primenantį mūsų Palangą. Atvykome jau vakare – šviesos ir klegesys, turistų gausa ir vietinių, siūlančių savo paslaugas....Sunku buvo prasibrauti pro visą šį šurmulį ir rasti savo viešbutuką, kuriame jau kartą nakvojome – pirmąją naktį, man tik atskridus į Bali.

KUTA – JIMBARAN – KUTA

Visai smagu kartais aplinką pakeisti. Po truputį tas turistinis šurmulys įtraukė ir mus. Tiek jaunimėlis, tiek ir brandaus amžiaus poilsiautojai iš pat ryto patinę šiek tiek nuo viso šio atostoginio rojaus.... :) Radom net McDonaldą, kur kas dieną eidavom pigių ledų desertui po sveikuoliškų vaisių salotų ir vaisių sulčių pusryčių. McDonaldas labai patogi strateginė vieta - ant jūros kranto valgai pigiausius ledus visam Bali, naršai nemokamam internete, stebi bangas, keletą serferių – vos gyvų iš po audringos nakties.....hmmmm......net ir nesinori judėti niekur....tačiau išsimaudyti gal ir norėtųsi visai...... o jūra Kutoj – nežiūrint neapsakomo grožio virstančių bangų – pilnas šiukšlinėlis, tad nusprendėm per daug netinginiauti ir važiuoti pasižvalgyti po apylinkes. Tik išvažiavę iš Kutos radom gražų paplūdymį, kuriame pasimaudėm ir patinginiavom kol pradžiuvom.

Išdžiuvę pakilom toliau pažindintis su šia salos pakrante. Labai gražūs balto smėliuko paplūdimiai – visi nusėti prabangiais resortais, į kuriuos įvažiuojant apsauga kaip oro uoste viską patikrina. Bvlgari, Four Season, Hyatt ir dar daug kitų vardų, kurių nepažįstu. Na, ką, panašu, kad nakvynės teks atgal į Kutą grįžti - su kuo aš visai noriai sutikau, nes man tas plokščias šurmuliukas visai patikt pradėjo :) Ir McDonalde ledų su mėlynių uogiene ir želė rutuliukais iš ryto dar suvalgysiu..... :) Grįžę vakare į Kutą leidomės įtraukiam į turistinių pramogų verpetą: vakarieniavome tikrai juokingoje turistinėje vietoje – aikštėje po stogu, į kurią įėjus tampi populiaresnis nei Holivudo žvaigždė: kiekvieno restoranėlio padavėjai su atverstais savo restorano meniu seka tau iš paskos, konkuruoja vienas su kitu, jei pas vieną pavartai meniu, o užsisakai iš kito, tai jie šnairuoja pasipiktinę vienas į kitą :) labai juokingas garsus klegesys :) siūlančių daugiau nei valgančių :) o kad tie mielai besišypsantys žmogeliukai nesipyktų tarpusavyje, mes savo užsakymus skaidyti pradėjome: vieną patieklą iš vieno restoranėlio, kitą iš kito, gėrimus iš trečio :) tikras performansas :) Na, o po tokios pramogos, dar ir kitai pasidavėm – mūsų pusryčių vietoje buvome Happy Hours užmatę, tad nužingsniavome paragauti vietinių kokteilių – papijokavome žodžiu truputėlį.....visai skanus limonadas buvo :)

Ryte po pusryčių jau tradicija Kutoje – ledai McDonalde su vaizdu į jūros purslotas bangas.....labai gerai čia sėdisi, net nesinori judėti kur nors kitur....bet, taip sakant, verkia duonelė tinginio valgoma....Pradėjom strateguoti, ką čia toliau nuveikus, jei visi gražūs paplūdymiai tokie brangūs čia aplinkui....Buvo penktadienis ar ketvirtadienis. Gavome žinutę iš savo agentės, kad pirmadienį reikia atvykti į imigracijos tarnybą Denpasare atsiimti pasų su pratęstom vizom. Vadinasi, logiška būtų savaitgalį praleisti prie jūros. Išskaitėme, kad šioje pietinėje pakrantėje yra serferių mėgiamas miestelis Uluwatu, o tai reiškia, kad jis turetų būti pigesnis, nei resortiniai paplūdymiai.

KUTA – ULUWATU

Wow.....pasirodo tikrai labai mielas užkampėlis tas serferių rojus Uluwatu....hmmmm.....kokie keliukai gražūs, kokia gera chilloutine nuotaika ore tvyro.....Ir viešbutėlį neapsakomo jaukumo susiradom....Žinoma, tas jaukumas priklauso nuo mielos 42 metų šeimininkės vardu Putu - keturių vaikų mamos ir jau net vieną kart močiutės. Labai miela moteriškė, gražiai besitvarkanti savo kiemelyje ir kaip pati sakė - jai mieliausia vieta yra jos tradicinėje Bali virtuvėje :) Ji mums pasiūlė apsilankyti tradicinio Bali šokio performanso spektaklyje Kecak. Šis šokio performansas iš kitų tradicinių šokio spektaklių išsiskiria tuo, kad pasirodymo metu nėra grojama, o visą muzikinį foną sukuria septyniasdešimties vyrų choras, imituodamas instrumentų garsus tardami „cak-cak“. Spektaklis pasakoja istoriją, kaip hindu herojus Rama, dievo Vishnu inkarnacija, atvyko į žemę nugalėti demono Ravana. Žinoma, visi šio epo įvykiai, kaip ir viskas šioje žemėje, sukasi apie gražią moterį. Demonas įsimyli gražuolę Rama žmoną Sita ir apgaulės būdu ją pagrobia. O Rama, padedamas savo brolio Laksmana, dievo Vishnu magiškojo paukščio Garuda, beždžionių armijos generolo magiškosios baltosios beždžionės Anoman bei kitų hindų mitologijos veikėjų, susigrąžina savo žmoną bei sunaikina visą demono Ravana karalystę. Kecak šokio spektaklis yra senos ritualinės ceremonijos adaptacija. O spektaklio pasirodymas Uluwatu yra ypatingas dėl šio pasirodymo vietos ir laiko: amfiteatre ant aukštos uolos ant jūros kranto su vaizdu į Uluwatu pagrindinę šventyklėlę ir visa tai vyksta saulėlydžio metu....dar įvertiname aktorių - šokėjų tradicinius kostiumus bei įspūdingas kaukes.....visa tai atperka net turistų, suvežtų autobusais, gausą. Ne veltui mūsų šeimininkė rekomendavo nuvykti į renginį valandą anksčiau – tam, kad rastumėm kur atsisėsti. Pasiguodėm, kad užkąsti nebespėjam, tad ji mus pavaišino vaisiais, likusiais nuo tą dieną atliktų aukojimų. Aukojimus baliečiai atlieka labai dažnai, tad gerai, kad po jų visus tuos skanėstus ir gėrybes suvalgyti galima :) Pasisitiprinę vaisiais buvome nulydėti iki amfiteatro, pravesti, kad nereikėtų mokėti už parkavimą ir pasodinti į geriausias vietas. Pasijautėm, kaip mamos už rankyčių vedžiojami, bet buvo labai miela :) Neprailgo laikas laukti pasirodymo, žiopsojome į besirenkančius žiūrovus bei bepradedančią leistis saulę.

Sekančią dieną – sekmadienį, nuvažiavome pasipliažinti į Padang Padang pliažiuką. Labai gražus rojaus užkampėlis. Gavome ir saulės ir lietučio ir vėl saulutės ir vėl lietučio truputį, priragavome vietinių siūlomų maistų, nešiojamų ledų.....vienu žodžiu – įdegėm iki raudonumo, dar dabar šonus peršti :) Bet labai smagiai pritinginiavom ir pasimaudėm :)

Paplūdymio prekiautoja sarongais:

ULUWATU – SANUR - UBUD

Gaila buvo išvažiuoti iš Uluwatu bei skirtis su maloniąja šeimininke – mielai būtumėm dar keletą dienų čia praleidę, tačiau pirmadienio rytą mums patogiau būtų atsibusti Sanure – miestelyje šalia Denpasaro imigracinės tarnybos. Iki ten – apie valandą kelio motoroleriu, neįvertinus tuose kraštuose iš proto vedančių kamščių – saulei kaitinant sėdėti kamštyje ant motorolerio, aplinkui burzgiant krūvai kitų tokių pat burzgalynių bei kitokio plauko transporto priemonių.....įdomi atrakcija, nuo kurios kartais ne tik oda, bet ir dantys pajuosta.... :)

Sanur pasirodė kažkoks pritingęs ir nuobodokas miestelis. Nežinau, ką turistai čia veikia atvažiavę pailsėti dviem savaitėm.... Mums nepilnų dviejų praleistų dienų buvo net per daug. Planavome tik vieną naktį jame praleisti, tačiau, Denapasare man neatidavė paso - liepė atvykti sekančią dieną. Na ką – grįžome į Sanur, nes Denpasare iš vis nėra ko likti – didelis kaimas su dar didesniais kamščiais. Pasivaikščiojome Sanuro paplūdymiais, Giedrius prifotografavo tradicinių Bali laivelių gražiom delfinų nosytėm, kurie ant vandens atrodo lyg ropojantys vandeniu vorai, saulei leidžiantis už kelis dolerius pasidarėme pedikiūrus manikiūrus – visai nieko relaksacinis vakaras pavyko :)

Kitą dieną jau laukėm nesulaukėm antros valandos, kada turėjom imigracinėj tarnyboj pasirodyti – tikrai nuobodokas Sanur pasirodė.... Gavę vizas, dėl atrakcijos pasimakalavom truputį po Denpasar ir grįžom į savo rojaus kampelį Ubud, kuris mums jau beveik namais tapo :) Pirmą dieną iš „namų“ net kojos iškėlus nebuvau – jaukiai sau lovoj ir terasoj pratinginiavau :) Laukiam dabar balietiškų naujųjų metų Nyepi, labai didelės ir svarbios Bali šventės, bei sukam galvas kur toliau keliauti, kurią Indonezijos salą dar aplankyti. Vizas turime iki kovo 24 d. – laiko ne taip jau ir daug, tad reiktų per daug netempti ir paskubėti persidislokuoti kur nors kitur.
_________________________________


Mama, štai tau orchidėjų dar kokių siunčiu: