Motoroleriu aplink Bali salą

Aštuonios dienos Ubude pralėkė kaip vėjas. Labai lengvai galima čia strigti ilgam: nuostabaus grožio apylinkės, čia pat ir džiunglės ir visi civilizacijos privalumai, kūrybinė aplinka, virtinė galerijų, geranoriški žmonės, be to jau sugebėjome ir vietinių draugų isigyti, kviečiančių mus vakarienės ar šiaip pasisvečiuoti. Tačiau, kad ir kaip čia viskas puiku, metas judėti toliau.

Priešpaskutinę dieną Ubude nuvykome i Tanah Lot tvirtovę saulės palydėti. Pakeliui užmatėm pasakiško grožio lotosą….. Reikia jį gyvą pamatyti, kad suprastum jo dievišką prigimtį…..

Tanah Lot tvirtovė pasitiko mus mase turistų ir turistinių paslaugų. Nusprendėme niekur nesiveržti – juk visas laikas mūsų. Giedrius suvalgė savo pamėgtą vietinį patiekalą – Gado-Gado. Tai apvirtos šparaginės pupelės, sojos pupelės, dar krūva visokių žolėsių, patiekiamos su tofu, žemės riešutų padažu ir ryžių traškučiais, bei ryžiais. Niam niam niam - jau ir man pradėjo patikti, kai gerai padarytas. Skaniausia jį valgyti iš palmių lapų:

O aš paragavau jų mėgiamą ir visur geriamą skanėstą –  saldus visokių kompotų mišinys, į kurį priberiama įvairiaspalvių įvairių formų želė gabaliukų ir visas šitas marmaliukas dar užpilamas saldžiu kondensuotu pienu. Na, man, jei saldu, tai ir skanu :)

Po šio kokteilio ir patys parduotuvėj kondencovkės nusipirkom :)

Pasistiprinę nužingsniavome apžiūrėti tvirtovės. Atsivėrė įspūdingas reginys –milžiniški šventovės vartai su didžiuliais laiptais ant jūros kranto atrodė lyg vartai į vandenyno glemes, o pati šventovė, man pasirodžiusi visai mažutė – uoloje vidury vandens. Ryte arba vakare, nuslūgus vandeniuio, galima aplink pasivaikščioti, tačiau į vidų įleidžiami tik baliečiai. Paėėję  į šalį nuo turistinės marmalynės radome tuščią juodo smėlio, akmenuotą, tačiau labai gražią įlankelę. Puiki vieta saulėlydžio laukti. Neapsakomo  grožio vandenyno bangos įviliojo pasiturkšti akmenuotoje jūroje. Smagumėlis……  Susipažinome su knibždančiais ant uolų krabiukais, prisirinkome kriauklyčių ir stikliukų “sekretams” daryti, primigome išsekinti bangų….ir vos nepramiegojome saulėlydžio…. Fotografas buvo labai nepatenkintas nefotogenišku, drėgme apsitraukusiu dangumi. Tačiau, įdėjus daugiau pastangų, atvirutės, mano akimis žiūrint, visai patrauklios išėjo:

1.       DIENA. UBUD – PADANG BAY

Taigi, paskutinė naktelė mūsų pasakų namelyje, sekančią dieną atiduodamas raktas poilsiautojams serferiams iš Australijos, ir….. na, pradžiai toli nuo Ubud nevažinėdami, aplankėme šaltinėlių šventyklą Tampak Siring. Tai labai svarbi baliečiams vieta. O mums diena labai smagiai prabėgo  stebint besiturškiančius ir šaltinėliuose besimeldžiančius dantimis kalenančius, tačiau vis tiek besišypsančius vietinius, krykštaujančius vaikus, kelis simuliuojančius užsieniečius……  Viskas kvepia smilkalais, dievams aukojami gėlių žiedai, ryžiai, pinigai ir net cigaretės, kad nenuobodžiautų jie ten dausose J Kažkur skaičiau, kad jei baliečiai blogai pasijaučia ir pajaučia vidinio nusiraminimo poreikį, jie atvyksta pasigydyti bei pasimelsti į šią šaltinėlių šventovę. Ir tai pakankamai svari priežastis praleisti pamokas mokykloje! 

Daug kas atvažiuoja šeimomis, vietoje papiknikauja. Pasiturškę ir pasimeldę šaltinėliuose (reikia palįsti po kiekvienu iš jų), papiknikavę ir sušilę, pasipuošę savo šventiniais apdarais jie eina i šventyklą apeigoms.

Su gerbėjais – šventovės šventikais:

Smalsi  Zosė žiūri, kas puodynėje paslėpta:

Tikrai nepastebėjome, kaip pradėjo saulė leistis. Todėl pirmąją dieną labai toli nenuvažiavome – jau sutemus pasiekėme Padang Bay, jame ir apsistojome. Tai miestukas garsėjantis balto smėliuko paplūdymiu, kadangi įprastai Bali pakrantėse jūra skalauja juodą povulkaninės kilmės smėlį (nors man sunkoka šiuos akmenukus smėliu pavadinti J ).  Atvykę naktį nieko nesupratome apie šį miestelį, tad nusprendėme pasiaiškinti dieną. Tačiau dieną taip pat niekas nepaaiškėjo….. Mažiukas kaimukas šalia didelės įlankos, kuri visa yra naudojama kaip prieplauka. Ir krūva laivukų, siūlančių nuplukdinti į šalia esančias mažytes, bet kiek girdėjau, tikrai gražias saleles. Tačiau mes, išgėrę eilinę rytinę šviežių papajų sulčių dozę, išvažiavome ieškoti to balto smėlio paplūdymio…. Ir…… radome………gal penkis metrus “pliažo” toje pačioje prieplaukoje, tarp tų pačių laivų……. J Žodžiu, visus gidus reikia labai atsargiai skaityti, nes mūsų suvokimas nuo to, kas parašyta gali labai stipriai skirtis J

Kalbant apie sultis ir kitus vitaminus – mes jas geriame kasdien po du tris kartus, dažniausiai papajų arba mango, kurios čia kainuoja vos apie vieną USD. Pusryčiams turgeliuose prisiperkam visokiausių vaisių, kurių aš net pavadinimų neatsimenu, tačiau dažniausiai pusryčiaujame mūsų pamėgtas papajas…. Niam niam niam….

Užbėgant už akių – šiuo metu, kai rašau šias eilutes, mes esame kalnuose, kur vietom augmenija su Lietuvos supanašėja. Tad vakarienei gavau šviežių braškių……hmmmmm….. J Na, o geriausias būdas atsigaivinti karštą vidurdienį – kokoso riešutas:

2.       DIENA. PADANG BAY - AMED

Grįžtant prie pliažų, juokas juokais, tačiau viskas baigėsi laidotuvėms. Kaip minėjau, čia ceremonijos vyksta viena per kitą. Dažnai matome į šventyklas pėsčiomis ar motoroleriais judančius pasipuošusius baliečius, moteris ant galvų nešančias aukų krepšius:

Taigi, mus tenkinančių pliažų neradome, tačiau užmatėme žmonių grupelę, lyg tai judančią į ceremoniją. Nors ši grupelė neatrodė labai šventiškai pasipuošusi, nusekėme paskui ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvo laidojama maždaug šešerių – aštuonerių metukų mergytė. Tiksliau ji buvo deginama. Tarp ceremonijos dalyvių buvo susikaupusių žmonių, tačiau garsiai raudojančių ir iš sielvarto besilaužančių rankas – nė vieno, todėl net ir pačius artimiausius gimines, tarp jų ir mamą, buvo tikrai labai sunku įvardinti. Be to pas baliečius ypatingai tamprus bendruomeninis gyvenimas, taigi, buvo išlydimas bendruomenės narys.

Jei šioje nuotraukėlėje sugebėsite įžiūrėte – savo išvaizda kremavimo paslaugas atliekantys darbuotojai ne ką skiriasi nuo mūsų lietuviškų duobkasių :)  Skirtumas tik tas, kad jie tikrai ne alkoholikai – baliečiai iš vis negeria ir su alkoholizmu kaimuose problemų neturi. Nors, žinau, kad turi jie vietinio saldoko spirituoto vynuogių vyno su imbieru ir kažką panašaus į samagoną (tačiau tikrai ne mūsų samagono stiprumo).

Mergaitės palaikus sudeginus iki pelenų, buvo kruopščiai atliekamos apeigos, kurių metu paruoštas gausiai vaišėmis nukrautas aukų stalas, tame tarpe ir virti kiaušiniai, keptas viščiukas….. J

 

 Tolesnės eigos nebelaukėme – atsigaivinome kokosų sultimis ir arbūzais gražioje krantinėje, kur jaunos pasipuošusios porelės gėrė savo skanėstus su spalvota želė ir kondensuotu pienu ir judėjome toliau.

Pakeliui gėrėjomės gamta, stebėjome pravažiuojamų kaimų gyvenimus, Giedrius gėrėjosi dirbančiomis moterimis.

Kol kas nemačiau nė vienos rūkančios moters. Aišku, kaip jos galėtų – juk reikia tausoti jėgas darbams laukuose ir statybose J

Pakeliui pravažiavome gražų parką:

O vėliau užsukome į kitą vandens šventyklą – parką, kur vietiniai smagiai sau turškėsi baseine bei piknikavo gražioj aplinkoj po maudynių. Čia mus užklupo liūtis ir štai koks grožis vėliau pasirodė išlindus saulutei:

Po truputį kilome aukštyn į kalnus. Kuo aukščiau, tuo gražiau vėrėsi džiunglių ir vandenų platybės, kol pasiekėme turistinį, tačiau jaukų ir gražų Amed miestuka:

Susižvejojome gražius apartamentus ant jūros kranto, kur pakrantėje moterys viena kitai galvą ieškojo (tai labai dažnas vaizdelis šioje saloje visose pakelėse, prie šventyklų ir kitose viešose vietose J ), vaikai žaidė slėpynių, o vyrai traukė tinklus.

 

Pavakarieniavom restoranėlyje ant kalniuko su vaizdu į jūrą driežiukų Geko apsupty. 

Šie driežiukai sako ge-ko, ge-ko. Jei suskaičiuoji sepynis kartus, gali susigalvoti norą.

3.       DIENA. AMED – BESAKIH

Ryte atsikėlę dar kartą pasigrožėjome jūra, sukirtome papajos rytinę dozę pakrantėje ant juodo “smėliuko” ir pajudėjome link vienos didžiausių ir gražiusių Besakih šventyklos. Ieškodami kelio užklydome į ekologišką sveikuolišką jogišką vilą, siūlančią sveiką maistą bei “Eat.Pray.Love” programą…. J Kelias per džiungles ir ryžių laukus gniaužė kvapą. Pakeliui užsukome į vietinį turgelį, kur buvo parduodami gėlių žiedlapiai apeigoms bei vietiniai saldumynai, kuriuos mes čia vietoje ir išbandėme.

Na, o Besakih šventykloje mus užpuolė gausi prekiautojų ir vietinių biznierių banda. Pradedant gražutėmis mergytėmis, prašančiomis nupirkti atviručių “for the school” ir baigiant vietiniais “gidais”, kurie kainuoja nuo 10 iki kiek nusideri USD, o lydėdami tave jie kalba maždaug taip: štai atėjome į pagrindinę šventyklos aikštę; pakelkite galva – štai ten matote labai gražius vartus. Vieną gidą girdėjau kalbant rusiškai. Gabūs biznieriai J  Esmė ta, kad Balyje į jokią didesnę turistų lankomą šventyklą nesusimokėjęs neįeisi, dar parkingas, mokami tualetai ir t.t., o štai kai prieini prie Besakih šventyklos, tave dar ir “gidas” pasitinka, kuris sako: į šventyklą gali įeiti tik tikintys, o turistus gali įvesti tik šventyklos sargas..... Nesvarbu, kad jau turi bilietuka ir visą kitą – be jo į šventyklą nepateksi.... Nusiderėjome iki 35 000 rupijų ir paprašėme gido, kad jis iš vis nieko mums nepasakotų J

Besakih šventykla tikrai įspūdinga. Užsibuvome ten iki saulėlydžio, vaikštinėdami aplinkui, stebėdami vykstančias ceremonijas, o vėliau grožėdamiesi nuostabiu saulėlydžiu. Befotograduomi gražiai pasipuošusius vietinius modelius užsidirbome ir tradicinį ceremonijoms kepamą keksiuką, kurį moteriškės ištraukė iš aukų krepšelio.

Savo meno nenorėjau maišyti kartu su šiomis papiktintomis šventyklos nuotraukomis, tad prisegu atskirai:

Ilgai niekur nebeklaidžiodami apsistojome faktiškai čia pat išęję iš šventyklos. Tai buvo patys pigiausi apartamentai, kuriuose man iki šiol teko nakvoti..... Galiu pasakyti, kad ištiko mažas šokas, bet....pasirodo, esu po truputi pratinama prie Indijos.... J

4.       DIENA. BESAKIH – LAKE BATUR – LAKE BRATAN - BEDUGUL

Na, atrodo pirmąjį išbandymą atlaikiau, laukia sekantis – kuo aukščiau į kalnus, tuo šalčiau..... Brrrr..... Jokių sportbačių ar džinsų nepasiėmėme (dalį daiktų palikome Ubude), kadangi fiziškai nėra kaip visa tai ant motorolerio susikrauti, be to ir tampyti viską, patikėkit, tikrai ne pyragai.... Aš jau įsigudrinau savo kuprinę numesti pas kokią malonią turistinio kioskelio pardavėją ar bilietukus pardavinėjančius dėdes J O Giedrius nešioja savo kameras ant nuosavos kupros – nežinau, kiek ten kg, bet aš jo kuprinę vos nuo žemės atkeliu....

Samgiai beriedėdami motoroleriu pro ryžių laukus, džiungles ir miškus privažiavome Batur ežerą ir čia jau iš vis apstulbinti buvome, nes už jo pravažiavimą, nors ir neketini į jį užsukti, reikia susimokėti mokesčius..... Na, kadangi jau susimokėjome, nusprendėme pasivaikščioti ir čia vėl buvome užpulti pardavėjų, siūlančių pirkti vaisius, apyrankes, segtukus plaukams, juvelyriką, piešinukus su hindu dievybėmis (kurie man visai patiko ir jais buvau jau beveik susigundžiusi), bei laikinas tatuiruotes. Štai kaip visa tai atrodė:

Kaip matote, nelabai mums pavyko ežeru vulkaninių kalnų apsupty ramiai pasigrožėti J Be to nuo drėgmės viskas skendėjo rūke, tad net ir nuotraukų iš čia neturime.

Judėdami toliau užmatėme pupelių, bei žalių mandarinų plantacijas.

Prisiraškėm žalių mandarinų bei dar vienų, į slyvas išvaizda panašių, vaisių, sirpinam dabar J Toliau pakelėj užmatėme ekologiško ūkio vilą, kur pasukome pasidairyti. Ekologiški ūkiai Bali dar nėra populiarūs. Šios vilos savininkas italas, direktoriauja prancūzas, susivežęs čia ir savo šeimą.

Čia jie turi arkliukų, ko Balį dar nei karto nebuvau mačiusi, siūlo jogos bei meditacijos užsiėmimus, turi fitness salę bei balietišką SPA, kuriame mažoji princesė Anais (vardą įsiminiau labai lengvai, kadangi jis toks pat kaip mano mylimų Casharel kvepaliuku J ) padarė man masažą:

Pralaukėm audrą toli kalnuose ir išsiruošėme toliau į vandeniu žliungančius kalnus. Vėlgi, mums atsivėrė nuostabūs ryžių laukai

Kol fotografuojami ryžių laukai, galima trumpam atsikvėpti nuo sėdėjimo ant motorolerio:

Buvo taip patogu ir ramu ilsėtis, kad tuo momentu į jokią kitą vietelę manęs niekas nuviliojęs nebūtų.... : )

Kiekviename kaime gyventojai ruošiasi balietiškiems Naujiesiems metams, kurie vyks kovo 4-6 dienomis. Jie lipdo didžiules įspūdingas skulptūras, vaizduojančias tam tikras mitologines scenas, kurios per šventinę ceremoniją bus nešiojamos ant didelių iš bambukų, suręstų neštuvų. Nežinau, ar sulauksime šios šventės Bali. Būtų įdomu pažiūrėti, nes tai tikrai atrodo labai įspūdingai. Na, o šiuo metu visuose kaimuose galima pamatyti, pradėtas lipdyti baisas-pabaisas:

 

Kol privažiavome Bratan ežerą, aš taip sušalau, kad susiradome apartamentus su šiltu vandenuku (kas nėra dažnas reiškinys gyvenant „budget room“ tipo viešbutukuose), kur aš sau smagiai besišildydama po tekančiu iš dušo vandenuku stovėjau tol, kol išpyliau jį visą, o Giedrius tuo tarpu išvažiavo saulėlydžių su šventyklomis ežeriuke gaudyti. Rezultatu buvo labai patenkintintas,tad visiškai nenukabino nosies, kad po drungnu vandeniu praustis teko.... :)

Štai šioje vietoje buvau apdovanota aukščiau  minėtomis braškėmis, šviežut šviežutėliais sultingais žemės riešutais bei termosu karšto vandens arbatai....

ATGAL Į UBUD

Ryte supratau, kad su mano sveikata, deja, nieko gero.....karščiuoju....pažindinasi organizmas su vietinėm bacilom J Viešbutėlio, kuriame apsistojome, šeimininkas, pasisiūlė nuvežti Giedrių, kaip jis suprato, iki vaistinės. Nuvežė iki turgaus ir grįžo Giedrius nešinas jų vietine žvaigždute ir kažkokia a la imbierine arbata J Nusprendėm, kad nepasveiksiu aš nuo tokių „medikamnetų“ J Šiame šaltame kalnų kaime – jokio gydytojo, jokios vaistinės. Susikrovėm mantą ir likusias braškes, aš susirengiau visus savo ir Giedriaus rūbus ir išvažiavom tiesiai į Ubudą. Švietė saulutė, buvo šilta diena, tad 1.5 valandos kelionė buvo palyginus lengva, nors paskutinius kilometrus jau sukandusi dantis apie lovą svajojau... J Taigi, grįžom į savo bazinę vietelę Ubude, į pirmąjį mūsų viešbutuką džiunglių apsuptyje su ypatingai miela šeimininke, kuri parūpino vietninį daktariuką. Daktariukas ištikrino visus galus, viską išsiklausinėjo ir paaiškino, kad pasigavau kažkokią vietinę infekciją - per uodus, per orą, per bet ką – ir dėl to karščiuoju čia dabar....  Davė gerti paracitamolį ir dar kažkokių tabletyčių imunitetui stiprinti, atidžiai apžiūrėjo „medikamentus“ šalia mano lovos „EISEN+VITAMIN C Mit Cassisgeschmack” ir pasakė - šitie labai gerai, toliau juos gerk J Sakė atistoti ant kojų turėčiau per kokias penkias dienas. Faktiškai paslika gulėjau kokias dvi dienas, tačiau, antros dienos vakare jau man viskas akyse prašviesėjo, o trečią dieną išžygiavau į Ubudą suknios pirkti. Grįžus radau fotografą vis dar tą patį mūsų viešbutėlio šventyklelės širšių lizdą fotografuojantį, kurį fotografavo kiekvieną vakarą, kol lovoj gulėjau:

Tad, turbūt, kad nesimaišyčiau, buvau iššsiųsta pasveikimo proga į balietišką SPA centą parelaksuoti. Tas centriukas taip pat vietoj, mūsų viešbutėlio kiemelyje, ir, kiek supratau, vienas geresnių Ubude. Plaukų atgaivinimo procedūra su kokosų ir cinamonų aliejais, galvos, kaklo, pečių ir rankų masažas su specialiais aliejais (1val.) – 8 USD, kojų ir pėdučių masažas (30min.) – 6 USD. Pilnas pilnas relaksas..... Grįžusi visa kokosų aliejais kvepianti fotografą saulei leidžiantis radau po tomis pačiomis lijanomis, po kuriomis saulės spinduliais džiaugėsi visus pastaruosius du vakarus taip pat J Spėju, fototapetus darys J

Šį savaitgalį Ubude ir jo apylinkėse vyko labai daug šventinių apeigų ir ceremonijų. Žmonės pasipuošę, moterys nešiojo vaisių piramides ant galvų….. Vakar pavažiavome į Ubud apylinkėse esantį vieną kaimelį, kur vyko didžiausia iš mano matytų ceremonijų. Šventiškai pasipuošusių žmonių procesija su visomis grožybėmis ant galvų ir mušamųjų orkestro akomponimentu vaikščiojo kaimelio gatvėmis pirmyn atgal, skersai išilgai, neaišku kiek ilgai. Gerai, kad kol suradome tą kaimelį, atvažiavome jau į tų pasivaikščiojimų pabaigą. Giedrius nubėgo į procesijos priekį viso grožio filmuoti - fotografuoti, o aš įsimaišiau į procesiją ir sudalyvavau joje su visa gražia kaimo benduomene J Buvome vieninteliai svetimšaliai šioje ceremonijoje, nebuvo nė vieno turisto, nė vieno žioplio. Tad vaikams ir paaugliams berniukams buvo labai smagu, kai aš kartu su jais vaikščiojau J Procesija baigėsi kaimo šventykloje. Visi pailsėjo, atsigėrė vandenuko, pradėjo ruoštis apeigoms ir…….viena po kitos pradėjo į šventyklą eiti pasipuošusios moterys , merginos ir mergaitės, nešinos aukomis apeigoms. Viena po kitos ir dar ir dar ir be pabaigos ir iš vis galvoj netilpo, kiek tų moterų tame kaimelyje gyvena – ėjo ir ėjo, o Giedrius vis fotografavo ir fotografavo, galvodamas, kad čia jau paskutinės.  Tačiau po kiek laiko išlepo, pradėjo modelius atsirinkinėti ir fotografuoti tik lieknas mergaites, tačiau, kaip taisyklė labiausiai noriai pozavo apkūnios moteriškės J Labai gražu buvo žiūrėti į po vieną du tris ateinančiuis modelius, kurios atėjusios į šventyklą, nusiimdavo aukų padėklus, uždegdavo ten smilkalų, vėl grakščiai užsidėdavo ant galvų ir eidavo į pagrindinę šventyklos menę apeigoms….

Taigi, šiandien jau paskutinė tinginiavimo diena Ubude. Ryt tęsiame savo kelionę po salą. Pirmas planuojamas taškas – Munduk miestelis, garsėjantis kavamedžių plantacijomis ir bambukų giraitėmis, na, o visos kelionės tikslas – nusigauti iki salos vakarinės pakrantės ir persikelti į mažulytę Menjangan salą. 

Pažiūrėsime, kokių siurprizų šį kartą mums fortūna paruošusi! J