Darjeeling - amžinai paskendęs rūke

Keturių valandų kelionė, keturiese susispaudus ant galinės džipo sėdynės. Grįžtame į West Bengal‘ijos valstiją. Leidžiantis nuo Sikkim‘o kalnų, oras iš pradžių pradėjo maloniai šilti, vėliau – kaisti, kol pasidarė taip karšta, jog negalėdami pajudėti, tiesiog prilipome vienas prie kito. Tačiau - kokio grožio kalnų kelias! Kaklus galima išsinarinti besidairant pro šokinėjančio ir kieto lyg taburetė džipo langus. Pro kalnų tarpeklius besiveržiantys šaltinėliai, apačioje serpantinų per akmenis čiurlenantys sraunūs upeliai, gyva žalia spalva nusidriekę šlaitai, visa aplinka tarytum juda, krebžda, virpa, neatsidžiaugdama gaivališkos kalnų jėgos jai suteiktomis dovanomis. Pravažiuojame abipus siaurų vingiuotų keliukų išsimėčiusias vietinių kalnų kaimų trobeles, gausiai apsodintas margaspalvėmis gėlių karūnomis. Artėjant Darjeeling‘ui, vėl pradėjome kilti aukštyn link debesų.  Kalnai pasitiko arbatų plantacijomis su jose arbatą renkančiais žmonėmis, ant kupros nešinais didžiuliais krepšiais su prie jų pritaisytais skėčiais, saugančiais nuo kalnų saulės kaitros.

Legendinis, paskendęs rūke, tarsi nuolatinėje dulksnoje izoliuotas britiškasis Darjeeling‘as įklampino ir  mus į savo lipnų tirštą gyvenimą, vos iškėlusius kojas iš ankšto džipo. Miestas toks pilnas indų turistų, kad viešbučiuose vietų be žiburio nerasi. Netrūksta ir vakariečių „backpakerių“, tokių kaip mes. Gyvas ir spalvingas vaisių, daržovių ir prieskonių turgus, rodosi, nusidriekęs per visą žemutinę miesto dalį. Vakare, turgui ištuštėjus, žmonių srautas persikelia į aukštutinės miesto dalies pagrindinę aikštę Chow Rasta ir link jos vedančią pėsčiųjų gatvę, apstatytą drabužiais, šalikais, vilnonėmis skaromis, suvenyrais ir garsiąją Darjeeling‘o arbata prekiaujančiais prekystaliais. Sutemus pro pagrindinę mieso gatvę  prasibrauti beveik neįmanoma – atrodo žmonės niekada nenustos pirkti ir džiaugtis visokiausiais blizgučiais. Sausakimšos ir iki vėlyvo meto dirbančios maitinimo įstaigos, tirštai prisigrūdę restoranai, kavinės. Juk atostogos! Vyrai vieni per kitų galvas tiesiog veržiasi prekystalių link, moteris palikę sergėti užimtų stalų.  

Virti kiaušiniai

Naktį galima ir apsikirpti

Dieną pagrindinė aikštė ištuštėja, joje įsiviešpatauja bundančio pavasario sekmadienį primenanti visiško atsipalaidavimo ir tingėjimo nuotaika. Vaikų džiaugsmui - siūloma pajodinėti žemaūgiais arkliukais.

Prie sekmadieninės relaksacinės nuotaikos kūrimo kartkartėmis prisijungia ir saulutė. Jai išlindus iš už debesų, atsiveria miestą supantys Himalajų kalnai. Darjeelingas - geriausia vieta jiems stebėti: iš čia galima pamatyti aukščiausią pasaulyje Everesto viršukalnę, taip pat trečiąją pagal aukštį – Kchangenzonga viršukalnę. Na, žinoma, prieš dairantis, vertėtų bent pasiklausti, į kuria pusę jų dairytis (:

 

 

 

Pasigėrėję debesų atvertu ir saulutės nušviestu kalnų grožiu, išėjome pasivaikščioti po apylinkines kalnų gyvenvietes. Žmonės jose draugiški, šilti, mes vėl šypsomės nesustodami, patys to nepastebėdami. Jausmas, lyg būtume akimirksniu teleportavęsi atgal į Bali! Ir kaip gera, kad pėsčiųjų takais indų turistų sausakimši džipai nepravažiuoja! (:

Iš mokyklų neskupėdami, dūkdami žingsniuoja linksmai nusiteikę mokinukai, pasipuošę švariomis išlygintomis uniformomis. Smalsioms ir komunikabilioms mergaičiukėms buvo daug juoko, kai klausdami, kaip rasti vienuolyną, neteisingai ištarėme vienuolyną ir šventyklą reikškiantį žodį  „Gompa“ (: Nežiūrint to, mergaitėms patikome ir buvome pavaišinti rūgščiomis, neprinokusiomis slyvutėmis, kurias jos pačios pasigardžiuodamos kramtė leisdamosi nuo kalno namo (:

Su linksmomis mokinukėmis išsiskyrėme pasukę Bhutia Busty Gompa vienuolyno link. Atrodė, lyg gausiai gėlemis, krūmais ir vijokliais apsodintas takas vestų į stebuklų šalį Alisos veidrodžių karalystėje. 

Pats vienuolynas ir šventykla panašūs į mūsų jau aplankytus Sikkim‘e, jis priklauso tam pačiam Nyingmapa ordinui. 

Šventyklos viduje vienuoliai meditavo skaitydami Tibeto Mirusiųjų Knygos ištraukas. Buvome pakviesti prisijungti. Pirmą kartą galėjome gyvai išgirsti ir pamatyti tibetiečių vienuolių monotonišką dainavimą, pritariant būgnais, triūbomis, lėkštėmis, bei atliekant ritualinius spalvotų, tam tikromis formomis nulipintų, žvakelių nuliejimus. Kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį tokį „tūsą“ girdėdavome apsistoję Pelling‘o viešbutyje. Sikkim‘o vienuolynuose taip pat girdėdavome vienuolius, atliekant kasdienius privalomus ritualus, tačiau tai būdavo daroma nuo lankytojų akių atitvertose patalpose. Šį kartą buvome maloniai pakviesti prisijungti. Kaip dažniausiai būna - viduje filmuoti ir fotografuoti negalima. Tačiau dar būdami lauke šiek tiek pafilmavome iPhon'u:

Iš vienuolyno pasukome Tibetan Refugee Self-Help Center (pabėgėlių iš Tibeto pagalbos sau centrą), įkurtą 1959 metais. Parėmėme centrą, nusipirkę arbatos ir smilkalų sau bei lauktuvėms – visas pelnas atitenka pabėgėlių iš Tibeto bendruomenei.

Bendruomenė turi mažą tibetietišką šventyklėlę,  kurioje buvome pakviesti pasidairyti ir kurioje pirmą kartą mums buvo leista filmuoti ir fotografuoti kiek širdis geidžia. Tad griebėme kiekvienas savo techniką ir fotografavome bei filmavome kasdienes nuoširdžias paprastų žmonių apeigas.  

Į kalnus atvykome ne pačiu dėkingiausiu metų metu - birželio viduryje. Renkantis tarp šalčio ir apniukusio oro, be kompromisų laimėjo šiluma, tad tenka prašyti debesų malonės pakilt aukščiau ir išsisklaidyti plačiau. Saulutei benusileidžiant poilsiui, mums grįžinėjant iš Tibeto pabėgėlių centro, debesys susimylėjo ir atvėrė mūsų akims Himalajų snieguotų viršukalnių grožį… Jei vakarais, saulutei nusileidus, kalnuose būtų bent kiek šilčiau, norėčiau čia gyventi ir kiekvieną dieną nosimi uosti, akimis gėrėtis, ausimis girdėti ir oda gerti šį grožį į save….

 

Išvykimo diena išaušo purškiant smulkiam lietučiui. Prisipirkome Darjeelingo arbatos ir pasivaikščiojome po miestelį. Užtikome mažą tibetietiškų prekių prigrūstą parduotuvėlę. Savininkas pats važiuoja į Tibetą, keliauja po jo kaimus ir prisirankioja toookių gražių daiktų - gausiai puoštų turkiu, koralais bei tibetietišku gintaru: vyriškų ir moteriškų kaklo papuošalų, karolių, žiedų, auskarų, apyrankių, diržų, galvos apdangalų, kuriuos net pakelti nuo akmenų ir sidabro svorio sunku, kaukių bei Tibeto budistų atributikos.

 

Išvažiavome debesų takais, džipu skrosdami dangiško grožio Himalajų kalnus. Automobiliai, važiuojantys priešinga kryptimi, niro tiesiai iš debesų. Arbatų plantacijas palikome užnugaryje....

_____________________________________________________

KELI ŽINOTINI FAKTAI APIE DARJEELING‘Ą

1    Miesto plėtra prasidėjo XIX a. viduryje, kai britai pradėjo jame steigti karines sanatorijas ir įkūrė karinius dalinius. Vėliau britai, Assamo valstijoje atradę arbatą ir išsiaiškinę jos auginimo bei ruošimo subtilybes, arbatos krūmus atsivežė į Darjeeling‘ą ir pradėjo čia plėsti jų plantacijas. Darjeeling‘o arbatos augintojai išvedė naują hibridinę juodosios arbatos rūšį ir sukūrė naują fermentavimo techniką. Šiandien Vakarų pasaulyje beveik visi esame girdėję ar ragavę Darjeeling‘o juodąją arbatą. 

2    Kita Darjeeling‘o įžimybė, apie kurią ne vienas esame girdėjęs - Himalajų geležinkelis, jungiantis miestą su lygumomis apačioje. Jo siaurais bėgiais, kurių plotis vos 60 cm,  vis dar teberieda garvežys. Dviejų su puse valandų kelią džipu Darjeeling‘o traukinukas įveikia per aštuonias. Tačiau vaizdai, dairantis pro langus, iš ties to verti. Pasivažinėjimas traukinuku bent į vieną pusę dažnai tampa tiesiog atrakcija vaikams ir turistams. Didžiąją kelio dalį traukinys rieda „autostrados“ kelkraščiu, tad mums teko taip pat pasidžiaugti „žaisliniu“ pramintu traukinuku.

3    Darjeeling‘as yra muzikos centras ir niša muzikantams bei muzikos gerbėjams. Man nepavyko išsiaiškinti tiesioginio The Beetles ir Darjeeling‘o ryšio, tačiau faktas, kad Didžiąją Britaniją primenančios kavinukės, pasistačiusios natūralaus dydžio britiškas telefono būdeles viduje kaip dekoracijas, vaišinančios indų ir vakariečių turistus kvepiančia kava, arbata, vakarietiškais pyragėliais ir bandelėmis, lepinančios Wi-Fi paslauga, nepamiršta iškabose užsiminti apie The Beetles ir išsikabinti jų plakatus.

Sikkim - žalioji Indijos valstija

Kelionė į Indijos Tibetu vadimą Sikkim‘ą truko beveik parą. Su siurprizais. Dar Kolkatoje bandėme gauti leidimus įvažiavimui į šią valstiją, tačiau juos išduodantis tarnautojas atostogavo ir mes buvome patikinti, kad leidimus gausime kirsdami Sikkim‘o sieną. Visą naktį traukiniu važiavome iki New Jalpaiguri (NJP) geležinkelio stoties Siliguri mieste, išsidėsčiusiame labai siaurame žemės lopinėlyje, jungiančiame pagrindinę Indijos dalį su jos šiaurės – rytinėmis valstijomis. Siliguri - viena svarbiausių transporto jungčių Indijoje, tai ne tik traukinių, bet  ir automobilių, krovininio bei oro transporto tranzito taškas į kaimynines šalis – Nepalą, Butaną, Bangladešą. Būtent šioje stotyje mums teko susidurti su širdį drąskančiu žmonių skurdu. Dienų dienas čia leidžia benamiai vaikai - vieni jų rimtais veidais vaikšto po peroną, mesdami profesionalius žvilgnius į stoties šiukšlių dėžes, kiti graudžiomis veido išraiškomis tiesia rankas lukūriuojantiems keleiviams. Išmaldos prašo ir jaunos moterys susišiaušusiais plaukais, juodbruvais veidais, rankose laikančios ką tik gimusius ar jau vaikščioti bepradedančius kūdikius. Sunku matyti, kaip geležinkelio apsauga veja juos lyg šunis nuo stoties keleivių. Tragikomiška situacija susiklosto, jei nors vienam vaikui kokį vaisių ar pinigėlį ištiesi. Tuomet jis apsidžiaugs, pasipasakos savo lemties draugams, parodys pirštu į tavo pusę ir visas pulkas apiplyšusių apsisnargliavusių juodagalvių murzių apsups tave ir žiūrės juodomis lyg angliukai akimis, kurioms sunku atsispirti...

Giedrius „linksmų plaučių“ keliautojas, drąsiai žvelgiantis realybei į akis. Yra kaip yra ir mes šioje situacijoje nieko pakeisti nepjėgūs. Susidraugavo su murziukais ir visi drauge smagiai lakstė po peroną žaisdami gaudynių. Giedrius populiarumą užsitarnavo pačius atkakliausius jį persekiojančius į žaidimą įsitraukusius ir krykštauti iš džiaugsmo pradėjusius stoties gyventojus apdovanodamas ličiais, jo paties meiliai „uogytėmis“ pakrikštytais. Nuvilnijo juokas per visą peroną, linksma buvo ir keleiviams bei turistams, kurie paprastai labai įtariai, su panieka į stotyje elgetaujančius vaikučius žiūri.

Linksmybės baigėsi, keliaujame toliau. Į kalnus nei traukiniai, nei autobusai nevažiuoja. Neskaičiuojant malunsparnio, vienintelė susisiekimo priemonė – džipas. Į vieną jų susėdome 15 žmonių. Beveik meditacija – nekrutėdami ir susispaudę su suprakaitavusiais nepažįstamais kūnais važiavome dvi su puse valandas. Mūsų bendrakeleiviai vietiniai Indijos turistai ir sikimiečiai - visi su leidimais, tad ant sienos buvome išlaipinti. Pasienyje sužinojome, kad su šiame poste išduotu leidimu galime važiuoti tik į Sikkim‘o sostinę Gangtok, kurio mūsų primestame maršrute numatyta nebuvo. Tačiau, kur benuvyksi Indijoje, visur įdomu, kiekviename žingsnyje yra ką naujo pamatyti, tad be didelių nuoskaudų jį pakoregavome.

Leidimai įvažiuoti į Sikkim‘ą bei daugumą kitų šiaurės-rytinių Indijos valstijų įvesti saugumo sumetimais. Indija nepripažįsta Tibeto priklausant Kinijai, tad Kinija nepripažįsta Indijos regionų, gausiai apgyvendintų pabėgėliais iš Tibeto, kaip Indijos dalies. Konflilktinė zona. Vėliau teko ta tema pabendrauti su vietiniais Sikkim‘o gyventojais. Jie mieliau linkę likti Indijos sudėtyje, kurioje egzituoja visiška laisvė ir tolerancija visoms pasaulio religijoms, negu atitekti Kinijos valdžion, persekiojančiai tibetiečius bei niekinančiai jų religiją ir įsitikinimus. Tibeto budistams švenčiausios ir sakraliausios vietos Tibete paverstos a la Las Vegas‘u – Kinijos valdžia pristatė jose didžiulių prekybos centrų, barų, kazino, žeidžiančius tikinčiuosius.

   

Pirmykščiai Sikkim‘o gyventojai - lepchai. Įvairios kilmės teorijos juos kildina iš Myanmar‘o (britų vadintos Birma), Tibeto, rytų Mongolijos ar net Japonijos ir Korėjos, tačiau patys lepchai neigia savo, kaip klajoklių, kilmę ir tvirtina kilę būtent iš šių vietovių. Lepchų folkloras ir pasakos patvirtina, kad jie teritorijoje, apimančioje  Skkim‘o valstiją, Vakarų Bengalijos kalnus, Darjeeling‘o sritį, Tibetą, vakarinę Nepalo dalį ir vakarų bei pietvakarių Butano teritoriją, gyvena nuo neatmenamų laikų. Lepchai turi savo kalbą, raštą, dauguma jų - Tibeto budistai, nemažai kurių šiandien priėmę krikščionybę. Budizmas į šias teritorijas atkeliavo kartu su buthia‘jais – etniniais tibetiečiais, 9 a. po Kr. dalis lepchų iki šiol dar vis neapleidžia savo šamanistinės Mun religijos. Vėlesniais amžiais kaip darbo jėga atvežti nepaliečiai, po kurio laiko patys pradėjo masiškai migruoti į Sikkim’ą. Kartu su ilgainiui gyventojų dauguma tapusiais nepaliečiais, pagrindine valstijos religija tapo hinduizmas, o pagrindine kalba - nepali. Senieji vietos gyventojai, norėdami susišnekėti protėvių žemėse, išmoko ją ir savo gimtosiomis kalbomis kalba tik šeimose. Gyvenant Sikkim‘e reikalinga nepali kalba, pačioje Indijoje niekur nepajudėsi be hindi ir anglų kalbų. Deja, to pasekoje, jaunimo tarpe senosios kalbos, kurių Sikkim‘e oficialiai užregistruotos vienuolika, pradėjusios nykti ir nemažai jaunuolių savo senelių kalbomis nebekalba.

Sikkim‘as - žalioji kalnų valstija, užsibrėžusi tikslą tapti švariausia nuo šiukšlių visoje Indijoje. Joje įstatymiškai  draudžiami plastikiniai maišeliai, už jų pardavimą ar naudojimą numatytos didelės baudos. Kadangi žalioji valstija populiari tarp Indijos vietinių turistų, ypatingai tarp kalkutiečių atostogautojų  per moksleivių atostogas bei karščiausiais mėnesiais Kalkutoje, geri norai lieka vien tik žodžiuose ir įspėjimo lentelėse – žmonių įpročiams pasikeisti kirsti sienos nepakanka.Iš šalies atrodo tik prekybininkai laikosi šio įstatymo: pirkiniai pirkėjui sukraunami tiesiog į glėbį, kartais paslaugiai suviniojami į popierių ar laikraštį. Vietiniai sikimiečiai nešiojasi asmeninius, dažnai vis dar plastikinius, maišiukus. Na, o aš, nuėjusi į turgų likau be slyvučių, kadangi neturėjau savo maišiuko (: Bet kokiu atveju Sikkim‘as iš tiesų švaresnis, negu likusioji Indijos dalis. Ir žalesnis. Labai žalias – miškais apaugę kalnai, žaliuojančos pievos, žydinčios gėlės.... Žmonės čia taip pat kitokie – kiek santūresni, jų draugiškumas nėra toks įkyrus, kaip didžiojoje šalies dalyje. Žinoma, nereikia pamiršti, kad Sikkim‘as – rečiausiai apgyvendinta valstija visoje Indijoje, o plotu už ją mažesnė tik Goa.

Kitas Sikkim‘o išskirtinumas – laisva prekyba alkoholiu (išskyrus jaunatį ir pilnatį, kuomet visi barai uždaromi). Ne kaip likusioje Indijoje, čia alkoholiu prekiaujama visose maitinimo įstagose. Bet kurioje valgykloje šalia kasos puikuojasi išrykiuoti vakarietiški bei vietiniai gėrimai - Goa valstijoje pagamintas portveinas, sikimietiškas brendis, viskis. Populiariausias gėrimas – alus. Deja, tradicinio sikimietiško namų gamybos sorų kruopų alaus „tongba“ bet kur neparagausi. Didžiausia sėkmė galima iš miestų nuklydus į kaimelius bei po kalnus išsibarsčiusias gyvenvietes. Gal būt, pradėjusi šypsotis sėkmė, išsišieps Jums plačia draugiška šypsena ir būsite pakviesti pasisvečiuoti namuose.

Tradicinė sikimiečių virtuvė artima tibetiečių. Patys populiariausi patiekalai – „momo“ ir „chow mein“. Momo - iš Nepalo kilę garuose virti koldūnai, įdaryti mėsa, daržovėmis ar šviežiu panyro sūriu. Chow mein – apkepti makaronai, ruošiami su mėsa, daržovėmis ar jūros gėrybėmis. Visose maitnimo įstaigose nesunku rasti ir tradicinių indiškų patiekalų.

GANGTOK

Išlaipinti iš džipo, atvežusio mus iki Sikkim‘o pasienio posto ir susitvarkę leidimus, bandėme susigauti naują transporto priemonę, galinčią nuvežti iki Gangtok‘o. Nebuvo lengva. Jau popietė, dėl to važiuojančiųjų ne taip gausu. Po ilgos kelionės naktiniu traukiniu, vėliau po kelių valandų, praleistų Siliguri geležinkelio stotyje NJP aiškinantis, kaip nuvykti į Sikkim‘ą, po to tris valandas atsikračius perpildytame džipe, pradėjo sekti jėgos. Nebesinorėjo žiūrėti nei į vieną ratuotą sutvėrimą, tuo labiau įsivaizduoti, kad juo reikės dalintis su krūva norinčiųjų pasivėžinti kartu. Be to ir pilvai urgzti pradėjo. Nebeklaidžiojome ir neieškojome ko nors autentiškesnio – nusėdome tiesiai už išrykiuotų mikroautobusų įsikūrusiame restoranėlyje, kurio interjeras priminė pirmųjų Lietuvos nepriklausybės metų restoranų pastangas sukurti tariamai jaukią ir romantišką aplinką – prinokusios vyšnios spalvos aksominės užuolaidos su auksiniais kutosiukais, minkšti raudono veliūro baldai, intymią atmosferą suteikiančios medinės pertvaros tarp staliukų, papuoštų plastikinėmis gėlėmis. Restorano meniu su pretenzija į vakarus – neturėjome pasirinkimo, tad jau užsisakydami maistą žinojome, kad stipriai rizikuojame. Belaukdami savo patiekalų susupažinome su jauna sikimiečių pora, pradėjusia mus vaišinti alumi. Jaunuoliai, emigravę studijuoti, o vėliau ir gyventi, į Kalkutą, su malonumu grįžta aplankyti gimtųjų namų, bei nepraleidžia progos pasimėgauti vienu kitu bokalu alaus.

Dar trys valandos kelionės džipu. 

Vaizdai pro langus.

Nespėjus saulei nusileisti pasiekėme Sikkim‘o sostinę Gangtok‘ą. Gražus kalnų miestelis su į dangų besistiebiančiais pastatais, atrodančiais tarsi kruopščiai nusmailinti spalvoti pieštukai. 

 

Sikimiečiai, tik gavę leidimą, tuoj pat lipdo dar ir dar vieną aukštą ant savo turimų namų ir viešbučių. Todėl Sikkim‘e patartina nuomotis viršutiniuose aukštuose esančius kambarius – didesnė tikimybė gauti naujesnės statybos apartamentus, nespėjusius įgyti drėgmės ir pelėsių kvapo. Žinoma, reikia įvertinti tai, kad lifto greičiausiai nebus.... (: Iki viešbučio nukulniuoti taip pat nėra paprasta – ne visur mašinos privažiuoja, dažnai net gatvelių nėra – tik neįmanomo statumo laiptai, kurie, lipant su kuprine ant pečių, rodosi, niekada nesibaigs.... Vakarais šie siauri ir vingiuoti laiptai neapšviesti, tad net nuspėti negali, kur koją statai. Dieną, kai saulutė pakaitina, kalnuose maloniai šilta, tačiau jai nusileidus oras atvėsta, musonų sezono metu dažnai palyja, darosi drėgna, tad ilgiau užsibuvus lauke norisi pasišildyti. Tačiau viešbučių kambariai nei šiluma, nei šiltu vandeniu duše nepasitinka... Patalpos nešildomos, pridrėkusios ir vėsios, o šiltas vanduo, jei pasiseka, bėga ryte ir vakare nuo septintos iki aštuntos valandos.

Atvykome pavargę ir sušalę, tad, kaip taisyklė tokiais atvejais - karšto vandens, nebuvo. Viešbučio tarnautojai itin paslaugūs pasitaikė - prikaitino du kibirus karšto vandens ir pasiuntė gerokai pagyvenusį vyriškį, tiesą sakant – visišką senučiuką, užtempti juos į ketvirtą aukštą tokiais stačiais ir suktais laiptais, kad jis mūsų įprastiniais matavimais prilygsta mažiausiai septintam. Prisiverčiau negalvoti, kas užnešė tuos kibirikius ir „pirtis“ po ilgos kelionės padarė savo.

Atsigavę ir „pasipuošę“ išėjome pasidairyti po Sikkim‘o sostinę. Sutemus ir vakarop atvėsus orui pagrindinė Gangtok‘o promenada priminė kalėdinę mugę Vokietijos miesteliuose – pėsčiųjų alėjoje degė spalvotos lemputės, iš kolonėlių, pakabintų ant parkinių apšvietimo stulpų, skambėjo lengvas pop-rokas, pirmyn atgal neskubėdami vaikštinėjo indų turistai. Nustebino gėlynai promenados vidurio juostoje - tarsi Druskininkai vasarą – niekur Indijoje nematėme taip sutvarkytos viešosios erdvės. Tačiau, ginantis nuo Indijos turistų, visur įkaltos lentelės, su prašymu neskinti gėlių...  Po to, kai džipuose, restoranuose ir viešbučių kambariuose perskaitėme prašymus nemesti šiukšlių pro langus ir neteršti žaliojo Indijos aukso – Sikkim‘o gamtos, šie užrašai nebenustebino.

Ganktok‘as, verčiant pažodžiui reiškiantis „kalvos viršūnę“, įsikūręs Shivalik kalnuose rytinėje Himalajų dalyje. Žvelgiant vakarų link, galima pamatyti kyšančią trečiąją pagal aukštį pasaulio viršukalnę – Khangchendzonga, esantį toje pačioje kalnų virtinėje, kaip ir Everestas. Didžiausia tikimybė ją išvysti - saulei tekant, tačiau artėjant musoninių lietų sezonui ir aušros metu vilties lieka mažai, nes dažni rūkai ir lietaus debesys užgožia viršukalnes.

 

ENCHEY GOMPA

 

Šiandien Gangtok‘as yra Tibeto budistų kultūros ir mokymo centras, turintis kelias religinės edukacijos institucijas, tibetologojos centrą bei kelis Tibeto budistų vienuolynus. 1840 metais įkūrus Enchey Gompa vienuolyną, Gangtok‘as tapo piligrimų traukos vieta, nuo kurio centro iki vienuolyno – 3 kilometrai kelio. Antrąją mūsų viešnagės Gangtok‘e dieną, pasigavę populiariausią kalnų mieste transporto priemonę – taksi, apsilankėme Enchey Gompa vienuolyne, pastatyme nuostabioje kalno viršukalnėje su atsiveriančiu vaizdu į Himalajų kalnų virtinę Khangchendzonga kalno pusėn virš apačioje nusidriekusio miesto. 

Tai buvo pirmasis mano susitikimas su Tibeto budizmu. Vienuolynas pasitiko ilgu taku, vedančiu pro jaunųjų vienuoliukų namukus, nukabinėtus spalvotomis tibetietiškomis maldų vėlevėlėmis, pagrindinės aikštės link. Abejose tako pusėse išrykiuoti maldų būgneliai – ateinantiems ir išeinantiems maldininkams. Iš pradžių buvo nedrąsu juos sukinėti, tačiau įgudus pasidarė ne mažiau linksma, nei išdykaujantiems mažiesiems vienuolyno gyventojams.

 

Mums atvykus, vienuoliai rinkosi savo kasdieniam ritualui. Užsidarė salėje su gausybe pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų ir „triukšmavo“ bei čantino Tibeto Mirusiųjų Knygos ištraukas.

Tuo metu keli mažieji vienuoliukai turėjo kitas pareigas – susirinkę atskirame, tam specialiai skirtame statinyje, šluostė žvakides, pylė į jas kokosų aliejų ir uždeginėjo liepsneles. Visas namukas spindėjo mirgsinčiomis švieselėmis. Pamatę mus, kaišiojančius nosis pro duris, apdovanojo nuoširdžiomis šypsenomis.

Matėme mažųjų ir dūkimų, ir nusivylimo ašarų – kaip ir priklauso išdykusiems berniukams.

Apsipratę vienuolyno kieme ir įsilieję į jame viešpataujančią ramybės kupiną lengvą ir draugišką atmosferą, užėjome pasidairyti į pagrindinius maldų namus, kurių langai jau iš išorės traukė kinietiško stiliaus raštais, medžio drožiniais ir spalvomis. 

Vidus nustebino tantriniais sienų piešiniais ir freskomis, bei milžiniškomis Guru Padmasambhava skulptūromis, vaizduojančiomis Budą visose aštuoniose jo manifestacijose. Dažniausiai Guru Padmasambhava vaizduojamas sėdintis lotoso pozoje, žiūrintis išplėstomis akimis, veriančiu žvilgsniu (tai tam tikra meditacijos forma), tarp kairės rankovės klosčių įsikišęs lazdą su pamautatomis trimis kaukolėmis, o dešinės rankos dviem pirštais rodantis Aloha sveikinimo ženklą. Guru Padmasambhava, kurio indiškasis vardas reiškia „gimęs iš Lotoso“, buvo nušvitęs mokytojas, Tantrinio budizmo pradininkas, 8 a. po Kr. paskleidęs jį Butane, Tibete, Mongolijoje ir kitose kaimyninėse šalyse, kuriose geriau žinomas Guru Rinpoche vardu („Brangusis Guru“). Jis yra Nyingmapa ordino, kuriam priklauso Enchey Gompa vienuolynas, įkūrėjas ir šios mokyklos sekėjų garbinamas kaip antrasis Buda po Sidharta Gautama‘os. Guru Padmasambhava turėjo dvi žmonas: vieno iš Indijos karalių dukterį bei Tibeto karaliaus dukrą, kurių kompanijoje bei dieviškoje sueityje su jomis vaizduojamas didžiosios maldų salės sienų freskose. Tikima, kad Guru Padmasambhava miškuose, kalnuose, upėse ir ežeruose paslėpė daug slaptųjų raštų, vadinamų termomis, viena kurių yra Tibeto Mirusiųjų Knyga.

Po pirmosiosios pažinties su tantriniu budizmu, išėjus į lauką, reikėjo kelis kart giliai įkvėpti, kad susigaudyčiau, kuriame pasaulyje į dienos šviesą išlindau. Vienuolyno kiemas pasitiko nušviestas saulutės ir alsuojantis ramybe bei tolerancija. Giedrių radau sekiojantį naują savo mūzą, sukančią ratus aplink maldų būgnelius:

Įtikintas nuoširdaus atsidavimo mūzos atliekamiems veiksmams, fotografas taip pat nusprendė pabandyti apeiti ratelį vieną kitą ir pasukti būgnelius. Gal būt tai padės transformuoti ir pajungti savo tikslų įgyvendinimui už vingiuoto kalnų takelio posūkio mūsų tykančio piktojo demono jėgas.

Praleidę visą pusdienį Enchey Gompa vienuolyne, atsisveikinome, padėkoję už svetingą priėmimą. Žengus pro pagrindinius vartus, akis užkliuvo už šventyklos, stūksančios ant aukšto kalno viršūnės, su dar plačiau atsiveriančiu vaizdu į Himalajų kalnų virtinę. Pasiklausinėjome vietinių kaimelio gyventojų – tai Ganesha Tok, hinduistų šventykla, pašvęsta džiaugsmingąjam Šivos ir Parvati sūneliui drambliuko galva. Nusprendėme šią viršukalnę pasiekti pėsčiomis. Akys džiaugėsi galėdamos dairytis į debesų toliuose skęstančius kalnus, į abipus mūsų žingsniuojamo kalnų takelio žaliuojančias pievas, tvarkingus daržus, gėlynus ir trobesius. Iš tolo pamatėme šalia keliuko ant akmeninių laiptukų, vedančių į trobelę, apaugusią žalia žole ir krūmais, sėdinčius, kažko lyg lūkuriuojančius, žmones. Tik išvydusi mus, jauna mergina pradėjo mojuoti, kviesdama prisijungti prie šventės, skirtos šeimos garbinamos deivės gimtadieniui. Šalia takelio pasidėję išpuoštą altorėlį, pasiruošę švęsto vandens, saldaus maisto bei sulčių, šeiminykščiai kvietė prisijungti ir vaišintis einančius pro šalį. Nei fiestų, nei muzikos, nei kitų linksmybių. Ramybė, džiaugsmas ir pakyli nuotaika sklido iš merginos bei jos uošvių akių, širdžių ir nuoširdžių šypsenų.

Susikalbėjome sunkiai – kiekvienas savo kalba. Tačiau nuoširdumas ir šypsena – geriausia bendavimo priemonė. Mums buvo parodytas trumpiausias kelias į Ganesha Tok šventyklą, vedantis tiesiai per statų kalną. Nebuvo lengva į jį kopti. Netgi be kuprinių. Reikėjo sustoti, norint pasidairyti ir akimis sugerti aplinkui besidriekiantį kalnų grožį, nes kopiant į kalną visas jėgas ir koncentraciją teko skirti vien tam. Nespėjus užkopti iki pat viršaus, ausys atpažino indišką šurmulį. Ganesha Tok šventykla daug populiaresnė tarp indų turistų, negu budistų vienuolynas apačioje. Šventykla nepretenduoja į architektūros lobynų sąrašą, ganėtinai nauja, galėjusi tapti geriausia vieta Himalajų kalnų virtinės apžvalgai, jei ne tiesiai priešais nosį pastatytas televizijos bokštas,  gadinęs visus Giedriaus kūrybinius užmanymus.

Šalia šventyklos išasfaltuotoje aikštelėje pilstoma karšta arbata, indams turistams rengiamos fotosesijos su tradiciniais buthia‘jų, lepchų bei nepaliečių drabužiais.

 

Šalia Ganesha Tok šventyklos – Hymalajų zoologijos sodas, kuriame, jei pasiseks, galima pamatyti raudonąją pandą, Himalajų mešką ar snieginį leopardą. Zoologijos sodo teritorija tokia didelė, kad jam apžiūrėti patartina išsinuomoti automobilį. Į pavakarę užkopę iki Ganesha Tok šventyklos kalno viršūnės, jautėmės nusikalę, tad net apsidžiaugėme radę užrakintas zoologijos sodo duris su iškaba apie išeiginę kiekvienos savaitės ketvirtadienį. Į miestelį grįžome pakeleivingu taksi, kurio vairuotojas, pabėgėlis iš Tibeto, pasitaikė kalbus, plačių pažiūrų žmogus – domėjosi Lietuva ir gyvenimu Europoje bei Amerikoje, papasakojo apie gyvenimą Sikkim‘e bei politinę situaciją Tibete.

PELLING

Vargais negalais gavome bilietus kelionei į Pelling‘ą - kalnų miestelį, įsikūrusį 2083 m virš jūros lygio. Teko nemažai kasose pasitumdyti – lyg prie bananų deficito laikais. Važiuojančiųjų daug, o vietų skaičius džipuose ribotas. Buvo kilęs įtarimas, kad teks strigti Gangtok‘e šiek tiek ilgiau, negu norėtumėme.

Kelionė truko penkias su puse valandas, važiavome kartu su trijomis indų įsimylėjėlių porelėmis. Jaučiausi lyg gerbiamo Cicino apdainuotame meilės laive (: Burkavo apsikabinę, meiliai glaustėsi, valgė saldainius ir svaidė popieriukus pro atvirus langus, užtvirtindami romatiškas kelionės akimirkas.

Kylant į kalnus aukštyn, oras pradėjo keistis, vėsti, saulutė pamažu liko kažkur žemai apačioje. Pelling‘as pasitiko apniukusiu dangumi ir dulksna. Greitai radome jaukų hostelį, pavadintą hindu dievo Višnu skraidančiosios „transporto priemonės“ vardu „Garuda“. Tai vakariečių „backpacker‘ių“ pamėgta apsistojimo vieta, kurios restoranėlyje patogu susitikti su kitais keliautojais. Didžiausias šio hostelio pliusas – ryte ir vakare, ne visada užtikrintai, bet vis dėl to tekantis, karštas vanduo. Iš pradžių stebino iš gretimo viešbučio visą parą reguliariai sklindantis tibetietiškų instrumentų keliamas triukšmas - muzika šiuos garsus sunku pavadinti. Vėliau „susekėme“ – tibetiečių budizmo vienuoliai savo kasdienių tantrinių praktikų neatsisako net keliaudami: įsikūrę aukščiausiame viešbučio aukšte triukšmauja ir „čantina“ medituodami, o jų keliami garsai veržiasi pro langus, pasklinda po nedidelį Pelling‘o miestelį ir ištirpsta kažkur kalnuose.

SANGACHOELING GOMPA

Mūsų džiaugsmui, sekančią atvykimo dieną išlindo saulutė ir mes išsiruošėme pėsčiomis į 2.5 km kelią stačiu kalnu iki seniausio apylinkėse Sangachoeling Gompa vienuolyno, priklausančio Nyingmapa ordinui, kaip ir mūsų anksčiau aplankytas. Dairėmės iš lėto kopdami, atsiveriantys vaizdai gniaužė kvapą. Džipai, pilni prisėsti indų turistų, lenkė mus, o pro langus kyšantys veidai žiūrėjo nustebusiomis akimis – turbūt nei vienas net nepagalvojo, kad šį kelią įmanoma įveikti pėsčiomis (: Kylant aukštyn, kopti darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Kol ilsėjomės prisėdę saulutės atokaitoje, sparčiu žingsneliu mus aplenkė jauna mergina, žingsniuodama ne pagrindiniu keliu, o takeliais, vedančiais skersai visą kalną. Nusibezdžionavome nuo jos  – kirtome skersai ir patekome į tibetietiškomis maldų vėliavomis nužymėtą pėsčiųjų išmintą takelį. Eiti juo - gerokai trumpiau, tačiau jėgų perlipti per akmenis ir daubas reikia nepagailėti.

Vienuolyno priegose mus pasitiko statybose dirbantys ir čia pat vietoje šeimomis gyvenantis darbininkai. Draugiškai mojo, rodydami tiesiausią kelia į vienuolyną. Rašydama šiuos žodius, prisiminiau malonias jų šypsenas ir širdį užliejo šiluma... Vienuolynas toks pat jaukus ir šiltas, kaip ir jam dirbantys žmonės. Musų apsilankymo dieną vyko šventė - aplinkinių kaimų moterys rinkosi pasipuošusios tradiciniais šventiniais drabužiais, nešė krepšius su aukomis ir vaišėmis, kieme pastatytoje palapinėje vienuoliai kartu su svečiais ir lankytojais vaišinosi arbata. Paaukojome šiek tiek pinigėlių vienuolynui, taip gražiai mus pasitikusiam, o mažieji vienuoliukai atnešė po puodelį skanios karštos arbatos su pienu. Iš lėto išvaikščiojome ir susipažinome su aplinka, apsilankėme maldų salės viduje, vėl prisėdome pasidžiaugti nuostabiu reginiu – gražiu susirinkusiųjų bendravimu. Berymant ir besidairant prie manęs ant suoliuko prisėdo du vienuoliukai. Labiau smalsūs, negu kuklūs (: Švytinčiomis šypsenomis nuspalvintais veidukais ir spindinčiomis akimis pradėjo po truputį domėtis, kas aš tokia ir ką veikiu šiame gyvenime (: 

 

 

 

 

 

Užhipnotizuoti nuoširdžios aplinkos, stebėdami vidinį gyvenimą  ir dairydamiesi į supančius kalnus, Sangachoeling Gompa vienuolyne praleidome beveik visą dieną. Kai saulutė pasislėpė ir ėmė rinktis lietų pranašaunjantys debesys, susigriebėme, kad laukia ilgas kelias namo.  

10 km džiunglėmis nuo vienuolyno yra legendiniame epe Ramayana apdainuota vieta, kurioje herojus Rama kovėsi su demonų karaliumi Ravana. Nujausdami artėjančio lietaus grėsmę, priėjome išvadą, kad per tiek amžių mūšio lauko nė žymės neturėtų būti likę, o šios vietos atpažinimo ženklas, geriausiu atveju, galėtų būti šiukšlinėlis, paliktas indų turistų.

Tik patraukę atgalios, buvome užklupti stiprios liūties. Kaip tik tuo metu iš šventės vieuolyne kalnu pradėjo leistis valstybinio lygio delegacija – kiekviena personalija atskiru džipu su asmeniniu vairuotoju. Stebėjau akies krašteliu ir galvojau – sustos, nesustos. Ekologiška, žaliąja besiskelbiančioje Indijos valstijoje turėtų būti nusikaltimas po vieną žmogų džipe važiuoti... Giedrius matomai tą patį mąstė, tad mūsų mintys materializavosi ir lyg magnetas pritraukė džipą, kuriuo važiavo Žaliųjų partijos atstovė.

GAYZING TURGUS

Kitą dieną ir apsilankėme netoli Pelling‘o esančio miestelio Gayzing sekmadieniniame turguje, į kurį gėrybių prekiautojai renkasi iš aplinkėse išsibarsčiusių gentinių kaimų.  Nusipirkome šviežios varškės, mangų, bananų bei Lietuvą priminusių jaunų morkyčių pagraužti.

 

Mus jau beišeinančius, bet vis dar negalinčius atitraukti akių nuo moterų, pasipuošusių milžiniškais auskarais ausyse, pasidabinusių nosis bei gausiai apyrankėmis nukabinėjusių rankas ir kojas, užkalbino azijietiško gymio mergaitė, kuriai... labai patiko mano plaukai. Nuoširdžiai nustebau, nes ir plika akimi matėsi, kad tokiai saulės išdegintai nutriušusiai šukuosenai ne tik kokosų aliejus nebepajėgus padėti, bet ir apsilankymas kirpykloje Kalkutos centre gyvybės nesugebėjo įkvėpti... Tačiau, Indijoje žvilgančio varno juodumo kasos per daug kasdieniška ir nuobodu (nesuprantu, kaip saulė nenudegina to įgimto juodumo, nors moterys dažnai vaikšto nepridengtomis galvomis) – daug įdomiau saulės išdeginti nebenusakomų spalvų ir atspalvių nebeiššukuojami koltūnai :)

Grįžtančius link vadinamos Gayzing‘o stoties, tiksliau – didelės maršrutinių džipų stovėjimo aikštelės, mus vėl paviliojo tantrinės muzikos garsai, sklindantys iš netoliese stovinčios šventyklos. Bevaikštinėjant aplink ją, smalsiai stebint viduje vykstančius ritualus bei befotografuojant žvakelių liepsneles, buvome pakviesti išgerti arbatos. Šalia šventyklos esančioje salėje bendruomenė pasiruošusi visą stalą, nukrautą vaišėmis. Prie arbatos gavome paskanauti "lietuviškų" žagarėlių, apibarstytų cukraus pudra, bei susipažinome su taip pat pasivaišinti pakviestu kanadiečiu lėktuvų inžinieriumi, dirbančiu ir gyvenančiu Bangoke.

PEMAYANGSTE GOMPA

Pats seniausias ir svarbiausias Tibeto budizmo vienuolynas Sikkim‘e, vadovaujantis visiems Nyingmapa ordinui priklausantiems vienuolynams valstijoje, – Pemayangtse vienuolynas, įkurtas 1705 metais. Jis pastatytas „tikriesiems vienuoliams“ („pure monks“). Tai reiškia, kad šiame vienuolyne į vienuolius priimami tik Sikkim‘o buthia‘jų vaikai, t.y. tik vaikai iš pirmos kartos Tibeto pabėgėlių šeimų. Stojantys į vienuolytą turi būti skaistūs ir neturėti fizinių anomalijų. Dar XVIII amžiuje Sikkim‘o monarchas išleido įstatymą, kad vienas iš trijų bhutia‘jų šeimų sūnų turi būti įšventintas vienuoliu Pemayangtse vienuolyne. Šių griežtų taisyklių yra laikomasi iki šiol ir tik Pemayangste vienuoliai tituluojamai „tikraisiais vienuoliais“ (ta-tshang).

Ir šį kartą, kaip tikri piligrimai, į vienuolyną išsiruošėme pėsčiomis, tik ėjome į priešingą nuo Pelling‘o centro pusę, negu kopdami į Sangachoeling Gompa. Priartėję prie Pemayangste vienuolyno, pakelėje išvydome iškeltas didžiules vėliavas, kiekviena kurių skirta aukoms, žuvusioms per konkrečiai įvardintą žemėje įvykusią katastrofą, pagerbti. Prie įėjimo į vienuolyno teritoriją laiptų žydinčios šviesiai rožinės pelargonijos maloniai priminė senelių namų palangę. Tik įėjusiusius mus pasitiko milžiniško dydžio maldų būgnas,menantis ne vieną šimtą metų. Jį sukant viršuje primityviai pritaisytas juokingas, lyginat su didingu būgnu, medinis pagaliukas kliudo varpelį ir kol turistai bei piligrimai vizituoja, visame vienuolyno kieme girdimas skambesys netyla.

Visą dieną vaikštinėjome po vienuolyno kiemą, laukdami, kol besileidžianti saulutė pradės spalvinti dangų sodriomis spalvomis, o triukšmingi perpildytais džipais didelėmis šeimomis ir kompanijomis su dar didesnėmis draugų šeimomis suvažiavę indų turistai, išsiskirstys.

Atvykome į Sikkim’ą per pačias mokinukų atostogas, tad vietinių turistų netrūko. Apvalūs, lyg iš vienos formos išlieti rutuliukai, prisiragavę laisvai maitinimo įstaigose prekiaujamo alkoholio (suaugusius turiu omenyje), vizituoja vienuolynus ir kitas lankytinas vietas, tarsi tai būtų atrakcija. Užsimiršę triukšmauja taip, kad būtent Pemayangtse vienuolyne nebeištvėriau ir paprašiau elgtis pagarbiau. Žmonės nepiktybiški, supranta, ką noriu pasakyti ir lyg vaikai, sudrausminti mokykloje, akimirksniu vienas kitam pradeda šnibždėti, kad nutiltų. Deja, nepraėjus nei dešimčiai minučių - vėl tas pats. Į daugelį hindu šventyklų kitų tikėjimų žmonės iš vis neįleidžiami vien dėl to, kad liktų nesutepta jiems šventa vieta. Tad būtų gražu, jei ir patys lankydamiesi kitų religijų bendruomenėse bent kiek pagarbos parodytų… Laksto po maldų namus lyg pašėlę, garsiai raugėja prisivalgę gausių indiškų pietų, balsu skaito visus užrašus iš eilės, tik vieną visuomet kažkokiu stebuklingu būdu praleidžia -  “keep in silence”. Vaikai ar suaugę – jokio skirtumo (:

Vienuolyno kiemo antrąjame plane – senoviniai iš akmenų ir medžio pastatyti vienuolių namai, apsodinti žydinčiomis gėlėmis ir žaliais vijokliais. Patį vienuolyną iš visų pusių supa virtinės kalnų, o kairėje, nuleidus akis žemyn, galima pamatyti Rabdentse miesto, buvusios Sikkim‘o sostinės 1670 – 1814 metais, griuvėsius.

 

Gražus kieme – dar įspūdingesnis viduje. Deja, fotografuoti neleidžiama, tad nepakartojamų langų, durų ir sienų, išmargintų tibetiečių stiliumi, negalime Jums iš arti parodyti. Pagrindiniai Pemayangtse vienuolyno maldos namai trijų aukštų. Pirmąjame aukšte – maldų salė su sienų piešiniais, freskomis, Budos Gautama bei Guru Padmasambhava skulptūromis keliose jo manifestacijose. Antrąjame –užburianti senovinė budistinė biblioteka, šalia - didžiulė maldų salė, išpuošta stulbinančiais medžio drožiniais, išmargintais nuostabiomis spalvomis, kurios gale, prie didelio lango, stovi įspūdingas krėslas, skirtas vienuolyno vyriausiąjam, o priešais jį  didingai išrykiuotos milžiniškos Guru Padmasambhava skulptūros. Viršutiniame aukšte – budistinių apeigų relikvijų ekspozicija – žvakidės, indai, vazos, skulptūrėlės, piešiniai, budistiniai raštai, taip pat senovinė avalynė bei tradicinės kepurės. Salės viduryje - didžiulė septyniapakopė medinė spalvota konstrukcija, vaizduojanti Guru Padmasambhava Dangiškąją Karalystę. Tai samsaros - amžinojo gimimo ir mirties bei reinkarnacijų ciklo – vizualizacija.

Užsibuvome. Saulei pasislėpus ir pradėjus temti, patraukėme atgalios. Tačiau paspartinti žingsnio nepavyko – vakaro garsai kalnuose taip maloniai kuteno ausis, kad net nepajutome, kaip sustojome ant šlaito jų pasiklausyti. Bandėme atspėti, kurie dievo sutvėrimai taip maloniai tarška, sukeldami virpesius visame kūne ir primindami meiliųjų kaukoliukų garsus iš japonų animacinio filmuko "Princesė Mononokė".

DARAP KAIMAS

Nors ir nusikalėme, tačiau nieko nėra maloniau, kaip vaikščioti po kalnus. Sekančią dieną išsiruošėme šešių kilometrų keliui iki Darap Village. Žaliuojantys kalnai, maloniai šildanti saulutė, čiurlenantys šaltinėliai, čiulbantys egzotinių spalvų paukščiai, bei gausi augmenija ir žydinčių gėlių kvapas, primenantis Lietuvą. Kalnuose visos lietuviškos gėlytės – pavasarinės ir rudeninės - žydi vienu metu, o mums įprasti vazoniniai augalai čia auga laisvėje ir džiaugiasi tiesioginais saulutės spinduliais ir mėlynuu dangumi. Saulutės, pelargonijos, jurginai, mėlynosios hortenzijos, gvazdikėliai….. Kitų pavadinimų, deja, nežinau. Net žemuogių radom. Tik rodadendros – nacionalinės Sikkim’o gėlės – neužmatėme, o gal tiesiog nepažinome? Interneto neturėjome – negalėjome pasitikslinti, kokio grožio ši gėlelė (:

 

 

Nuėję gerą gabalą kelio prisėdome pailsėti ir pasistiprinti jaukaus viešbučio restorane su gražiai sutvarkyta aplinka. Pavalgėme tradiciškų sikimietiškų sriubų bei pabendravome su jaunu darbuotoju, atvažiavusiu čia padirbėti iš Darjeeling‘o. Su tėvu, buvusiu karininku, spėjęs apkeliauti, tiksliau, pagyventi, visoje Indijoje. Studijavęs politologiją, tad žino tokį kraštą, kaip Lietuva. Apie rusų, indų ir kitų tautybių turistus mūsų nuomonės sutapo, žodžiu – radome bendrą kalbą (:

Pasivaikščioję po kaimus ir apylinkes, užlikopėme į kalną, kurio šlaitas apsodintas senomis obelimis, kur papiknikavome savo atsineštais mangais. 

 

Na bet kur gi tas tradicinis tibetietiškas sorų kruopų alus „tongba“? Tiek kaimų išmaišėm, o juk buvome patikinti, kad kaime bet kur paragauti jo galima... Jau temti pradėjo, o mes nei vieno kioskelio, prekiaukjančio šiuo gėrimu, neaptikome. Pradėjome klausinėti žmonių ir mums buvo pirštu parodyta į varganą trobelę. Keista buvo jos link eiti – jautėmės lyg nekviesti svečiai, besiveržiantys į kažkieno namus. Tačiau buvome maloniai ir džiaugsmingai priimti trobelėje gyvenusios septynerių asmenų šeimos – mamytės (tokios linksmos, šiek tiek prisiragavusios tongba), bei jos itin savarankiškų vaikų - keturių dukryčių ir dviejų sūnų. Buvo įdomu stebėti tongba ruošimo procesą: iš didžiulio tarsi bulvių maišo sauja imamos tame pačiame maiše suraugtintos sorų kruopos, dedamos į statinaitę primenantį medinį bokalą beveik iki pat jo viršaus ir užpilamos verdančiu vandeniu iš termoso. Tongba geriama pro bambukinį šiaudelį. Išsiurbus skystį, tos pačios kruopos užpilamos dar kokius du tris kartus, žodžiu, taip „čilinti“ galima ilgai.... (: Gėrimas, atrodo, lengvas, labiau panašus į sidrą, nei į alų, tačiau apgaulingas, nes taip „užsičilinus“ gali pasidaryti sunku atsistoti... (:

 

Užsiminiau šeiminkei, kad niekaip nepavyksta paragauti tradicinės tibetietiškos sūdytos arbatos su sviestu. Moteris šypsodamasi tarstelėjo, kad šią arbatą iš jakų (kalnų galvijų) sviesto ji kas rytą ruošia savo vaikams. Sudirigavo dukroms ką iš kur paimti, kur įpilti, ką užkaisti ir arbata jau garavo mums prieš nosis. Visiškai netikėtai tikras degustacinis vakarėlis nuskilo (: Prisipaveikslavę ir apsikeitę adresais nuotraukoms atsiųsti, draugiškai atsiveikinome su šiais šiltais ir svetingais žmonėmis.

Gerokai pralinksmėję, patraukėme atgalios. Keturias valandas eiti vingiuojančiais kalnų takais sutemus – menki juokai. Pravažiuojantys taksi arba iš viso nestojo, arba pasiteisinę, kad jie jau nebedirba ir važiuoti Pelling‘o pusėn naktį nebeapsimoka, užsiprašydavo nežmoniško užmokesčio. Susitaikėme su situacija ir nusiteikėme naktinėms klajonėms per kalnus. Štai čia ir įvyko stebuklas - sustojo pakeleivingas automobilis ir mes geranoriškai buvome pristatyti iki hostelio „Garuda“ paskutiniai nakčiai Pelling'e.