Java: Yogyakarta, Surabaya, Probolinggo

UBUD - YOGYAKARTA

Paskutinį kartą papusryčiavę jau beveik namais tapusiame Ubud‘o viešbutyje „Gria Jungutan“, išėjome gaudyti mikroautobusiuko, vežančio iki tarpinės stoties Ubung terminale. Grafikų nėra, stotelių taip pat, autobusiukai niekaip nesužymėti, tačiau vietiniai puikiai gaudosi kur kas kaip ir kada važiuoja. Nuėjome prie centrinio miesto turgaus, pasiklausinėjome ir mums buvo sužvejotas dardantis klibantis maršrutinis autobusiukas. Buvome vieninteliai klientai, tad prie keliauninkės patirties pradėjau pratintis be streso:

Persėdus į kitą, jau populiaresnį autobusiuką, teko pasispausti - buvo sodinami visi norintys važiuoti, nepaisant vietų skaičiaus:

Vištos ir viščiukai kartu nekeliavo - pasivažinėjau poniškai. Ubung stotyje autobuso, vežančio tiesiai į Yogyakartą, teko palaukti porą valandų:

Autobusas pasitaikė geras, su oro kondicionieriumi, atitinkantis visus europietiškus standartus. Kelionė – 12 valandų. Tik įlipę gavome vandens ir po bandelę, o kelionės viduryje, apie 9 val. vakaro stojome valgykloje, kurioje visi keleiviai pagal talonus gavome šilto maisto ir saldžios arbatos. Išvažiuojant iš Bali salos dairiausi pro langus kaklą ištempusi – liūdna atsisveikinti su šia sala... :) Kelte, kartu su visu autobusu kėlusiame į Java salą, mus pasitiko geras vietinis „tūsas“, neleidęs pasinerti į melancholiškas nuotaikas. Linksminomės tyrinėdami gausybę juokingų pardavinėjamų niekučių, žiūrėdami indonezietiškų dainų karaoke, kurių video klipai priminė lietuviškus pageidavimų koncertus, bei gėrėme arbatą kelto bufete, kurį, dabar pagalvojau, tikrai vertėjo jums nufotografuoti..... Geras „tūsas“ ten vyko, net masažistai nuvargusių keliauninkų nugaras uoliai maigė.

Persikėlus į Java salą ir išvažiavus iš kelto – landšaftas šiek tiek pasikeitė , viskas rodėsi labiau apgriuvę ir aptriušę. Net ryžių laukai nebe to įkvepiančio grožio…. Kitaip žmonės tvarkosi.

Naktis autobuse nebuvo per daug varginanti. Yogyakartą pasiekėme 8 valandą ryto. Tačiau, kai iš bagažinės gavau kiaurai šlapią kuprinę, ilga kelionė padarė savo – privertė nukabinti nosį.... Apsiklojau nuo lietaus saugančiais maišais ir išėjome vietos nakvynei ieškoti:

Apsistojus viešbutyje, šiek tiek nusiminusi pradėjau kraustyti savo permirkusį turtą:

YOGYAKARTA

Nusiprausėme, atsigavome, nuotaikos pasitaisė. Tik išėję iš naujųjų apartamentų, vietiniame bufete suvalgėme skaniausią iki šiol valgytą gado-gado.

Pirmasis įspūdis apie Yogyakarta – didelis turgus. Pagrindinė gatvė iš abiejų pusių nusėta prekybininkais, gausu batikos parduotuvių. Savo paslaugas siūlo rikšų vežikai, prekes siūlantys pardavėjai kalbina, klausinėja iš kur atvykę. Žinoma, niekas nežino, kas ta Lietuva, bet visi linksi galvomis arba perklausia: o!? Italy?

Koks didmiestis be McDonaldo? Kol Giedrius valgė savo pamėgtus ledus, aš bežioplinėdama patekau į batikos pardavėjo, apsimetusio draugeliu, pinkles. Užkalbino mane apžiūrnėjančią batikos drabužėlius, pasiklausinėjo iš kur aš, rodos tikrai žinojo, kas ta Lietuva. Išsiaiškinęs, kad mėnesį mėgavausi Bali sala, pradėjo miglą į akis pūsti: aš taip pat iš Bali, mes tik trys meninkai pakviesti iš ten į batikos parodą Yoygakartoj, šiandien kaip tik paskutinė parodos diena, einame su manimi į galeriją, tik trys minutės kelio nuo čia... Sakau, palaukit, tuoj pasikviesiu draugą. Entuziastingai pradėjau kviesti Giedrių prisijungti apžiūrėti batikos parodą, tačiau per didelio susidomėjimo nesulaukiau. Kol atėjome iki lūkuriuojančio batikos meistro, sužinojau, kad tokių meninkų ir už poros valandų beužsidarančių parodų čia apstu..... Trumpai sakant, į parodą nepatekau. Grįžusi paskaitinėjau Loenly Planet knygutę, kurioje radau žodis žodin surašytą batikos meistro man išsakytą kalbą. Ir dar sužinojau, kad jei tokį meniniką iki batikos galerijos nusektum, būtum primygtynai prašomas ką nors už kosminę kainą įsigyti. Išsidūriau lygioj vietoj.... bet jie tikri makaronų kabinimo profesionalai! :)

Vaikštinėdami miesto – turgaus gatvėmis pasiekėme centrinį turgų. Tokių stirtų tabako bei prieskonių gausos nebuvau mačiusi. Cinamono lazdelės jau nebe lazdelės, o visi medžio kamienai. Na, o tokio gausumo princesiškų karūnų pasirinkimas tik pasakose įmanomas:

Antrąją dieną iškulniavau viena paklaidžioti po Yogyakartą. Giedriui prieš patenktant į Sulawesi salą jau teko joje kažkiek laiko praleisti, tad lankytinas šiame mieste vietas jis jau matęs. Pasigavau rikšą, kad nuvežtų iki Yogyakartos sultono rūmų. Žmogelis sustojęs pusiaukelėj susirado angliškai kalbantį indonezietį, kad jam pasakytų, kur tą princesą vežti. Pasirodo iš vis nesuprato, kad į rūmus noriu, nors galvą linkčiojo, kaip tikras japonas :)

Po sultono rūmus, kuris ten ir dabar gyvena, pasivaikščiojau su asmenine gide. Paprastai neimam jokių gidų, bet šį kartą leidausi į turistines pinkles iįtraukiama. Nusipirkusi bilietą, girdžiu, bilietų pardavėjas per raciją praneša, kad reikalingas angliškai kalbantis gidas. Man iškart kažkuo neaiškiu pakvipo - paklausiau, ar jis privalomas. Atsakymas buvo labai diplomatiškas, išvertus turbūt reikštų, kad pagal nerašytas taisykles jis privalomas. Paklausus, kiek kainuoja – „donation“. Politika pažįstama. Gavau labai mielą gidę, kuri kalbas mokosi savarankiškai naktimis skaitydama vadovėlius ir klausydamasi mokomuosius įrašus. Tokiu būdu pramokusi ir anglų, ir vokiečių kalbas. Yogyakartos sultonas yra musulmonas, bet, kaip ji sakė, ne fanatikas, todėl jo žmonai nereikia po skarom ir apsiaustais slėptis. Tai pirmasis sultonas, turintis tik vieną oficialią žmoną. Iki jo sultonai galedavo turėti ir turėdavo keletą oficialių ir dar daugiau neoficialių žmonų. Nesvarbu, kuri žmona pagimdė, vaikai oficialūs visi. Tradicijos, aukojimai, apranga – viskas primena hindu kultūrą, pažintą Bali. Nors Java salos gyventojai XV amžiuje atversti į musulmonus, įsišakniję papročiai, persimaišę su nauja religija, išliko. Aukojimus javiečiai atlieka panašius, kaip ir Bali, tik ne tris kartus per dieną, o du kartus per savaitę. Sultono rūmų darbuotojų moterų uniforma, patvirtinta musulmono sultono įsakymu, primena senovinę, nuotraukose matytą, Bali aprangą: moteris įvyniota į audeklą, lyg įsprausta į korsetą, nuogais pečiais ir nuogomis rankomis, klubai apjuosti batikos technika dažytu sarongu, dengiančiu kojas - tikrai ne fanatiškas musulmonas tas sultonas :) Vyrai dėvi batikos technika dažytus marškinius trumpomis rankovėmis bei sarongą. Sultono rūmai nepasirodė labai įspūdingi, net gi šiek tiek aptriušę, bent jau ten, kur įleidžiami turistai. Į pagrindinius rūmus, kuriuose jis gyvena, patekti negalima.

Išėjus iš sultono rūmų ir net nespėjus pradėti galvoti, kur ir kaip toliau nusigauvus, prisistatė naujas „draugas - gidas“. Tiesiog pradėjo žingsniuoti šalia ir kalbinti. Tos pačios istorijos, kaip su batikos meninku: čia gimęs, mama dirba sultono rūmuose, pats jau 20 metų gyvena Bali, kur dirba viešbutyje, su žmona ir dukra atostogoms atvažiavo į Yogyakarta ir t.t. .... Tokiu būdu buvau atlydėta iki sultono statyto nebeveikiančio vandens parko ir nebenaudojamų pirčių komplekso, sugriauto 2006-ųjų metų žemės drebėjimo ir šiuo metu atstatinėjamo iš Unesco pinigų – šis „gido“ išsakytas faktas atrodo gana tikroviškai... :)

Taip bevedžiojama atostogaujančio viešbučio darbuotojo iš Bali buvau vėl privedžiota iki batikos galerijos. Spalvingi ir gražūs batikos technika atlikti darbai, paveikslai, tradiciniai sarongai.... Tačiau atvirutė, kurią man bandė įsiūlyti po to, kai įsitikino, kad tikrai nesiruošiu nieko pirkti, kainavo 20 tūkst. RP, tuo tarpu prie savo viešbutuko tokias pat radau už 7 tūkst. RP. Žinoma, už visą šį draugišką turą buvau paprašyta atsidėkoti.... :) Grižau su rikša už 10 tūkst. RP - labai mane tikino, kad kelias vingiuotas ir, kad važiuojant atgal negalima papulti tiesiai i pagrindinę Malioboro gatvę, iš kurios atvažiavau už 5 tūkst. RP. Vidury kelionės vežikas sustojo rodydamas į priekyje stovinčius policininkus. Supratau, kad nebegali, tiklsiau – nebenori, toliau važiuoti. Man atsibodo tą dieną su visais rukuotis, sumokėjau visą sutartą kainą ir išžygiavau namo pėsčiom....

Išklausęs mano nuotykius, Giedrius pasiūlė pasipraktikuoti vienai pakeliauti ir tarpmiestiniu tranportu. Pavyzdžiui pabandyti savarankiškai aplankyti vieną įspūdingiausių ir vertingiausių pasaulyje budistų šventyklų Borobudur. Pats jis ten jau buvęs, tad sakė seks mane su kamera iš paskos ir filmuos medžiagą filmui „Kaip Knysliukas Borobudur‘o ieškojo“. Knysliuko pravardę užsitarnavau išvykstant iš Balį, kai medžiojant autobusus iš paskos sekiojau.... Jis nesupranta, kad kuprinę tikrai labai sunku nešti ir aš nespėju su ja greitai bėgioti.... :)


SURABAYA

Pagrindinis mūsų tikslas Java saloje prieš paliekant Indonezijos salyną – Bromo ugnikalnis. Tai aktyvus ugnikalnis, paskutinį kartą išsiveržęs lapkričio mėnesį, o jo pakartotinis š.m. sausio mėnesio išsiveržimas buvo dar stipresnis. Šiandien Bromo vis dar aktyviai besireškiantis. Pagal iš anksto primestą planą, anksti atsikėlę, vakare turėjome pasiekti jei ne patį ugnikalnį, tai bent jau artimiausią kaimą šalia jo. Tačiau tą dieną pavyko įgyvendinti tik trečdalį plano. Pasiekėme pirmąjį tarpinį sustojimą - Surabaya terminalą. Pagal iš žmonių susižvejotą informaciją, autobusas iki antrojo pagal dydį Java miesto Surabaya turėjęs važiuoti 6 valandas, važiavo mažiausiai 8-ias, t.y. visos kelionės planuotą laiką. Nusprendėme naktį nebesiblaškyti ir pernakvoti šiame didmiestyje.

Apsistojome viešbutyje šalia stoties. Saulutė buvo dar tik bepradedanti leistis, tad išsiruošėme pasivaikščioti po Surabaya senamiestį. Sėdome į švilpiantį autobusą, kiaurai praeinamą aliejuje virtų užkandėlių prekiautojų, kepurių pardavėjų, muzikantų bei daininkų, pro kurio langus, prabėgus daugiau nei mėnesiui, išvydau šiuolaikinės civilizacijos atributus – dangoraižius. Kol pasiekėme miestą, sutemo. Patekome į naktinį chaosą, perpildytą žmonėmis ir motoroleriais:

Vietiniams buvome labai įdomūs – labiau, nei jie mums. Baltųjų turistų į Surabaya užklysta retai. Visiems smalsu pasisiveikinti, paspausti ranką ar bent jau prisiliesti praeinant pro šalį. Musulmonės mergaitės, kuklindamosis, rankomis prisidengdamos vienintelę atvirą kūno vietą – savo šypseną, kalbina Giedrių: „Hello, mister“. Jam atsakius „Hello“ – krykštaudamos iš begalinio džiaugsmo trypia kojomis ir ploja katučių :)
Surabaya mieste yra svarbiausia Javoje mečetė, kurioje XV a. pab. palaidotas religinis veikėjas, atvežęs į salą islamą. Prasibrovę pro naktinį turgų iki mečetės, supratome, kad būtent aplink ją vyksta pagrintinis naktinio miesto „tūsas“. Kas meldžiasi viduje, kas zuja aplinkui. Tą vakarą pagrindiniais eksponatais, prie kurių veržiamasi fotografuotis, tapome mes. Kai musulmonai į mane šiek tiek atsižiūrėjo, buvau paprašyta prisidengti pečius, po kiek laiko sarongas dengė ir galvą.

Patiko mums Surabaya miesto šurmulys, o architektūra, nors ir aptriušusi, atrodė verta apžiūrėjimo dienos šviesoje. Grįžinėdami rikša pro naktinį žuvies turgų, nutarėme iš ryto atsikelti kuo anksčiau ir prieš išvažiuojant iš šio keistai patrauklaus miesto dar kartą jame pasivaikščioti.
Rytinė Surabaya nė iš tolo nepriminė nakties šurmulio. Net žuvies turgus tuščias, jo egzistavimą išduoda vos keletas džiovintų žuvyčių.

Aplink mečetę taip pat ramu, besimeldžiantieji mečetėje bei kapinėse šalia jų gali lengviau susikaupti.

Kadangi buvome susiruošę į kalnus, kuriuose tikrai šalta, o daug daiktų ant kupros nešiotis nesinori, drabužėlių su savimi turėjome kukliai, iš esmės susirinkę viską, kas šilčiausia. Neplanuotai sustojus Surabaya‘joj, kurioje buvo ypatingai karšta ir tvanku, išsitraukiau savo vienintelę įsimestą lengvą maikutę. Vaikštinėdama po rytinį kaitrios saulės kepinamą miestą, pasijutau lyg tikra porno žvaigždė. Vyrai išsižioję lydėjo mane žvilgsniais – ne dažnai tenka nuogus moters pečius gatvėje išvysti.... Priėjusi mečetę net neprašyta galvą ir pečius sarongu prisidengiau. Bet kai pirštais man buvo pradėta rodyti, kad arba likusias kelnėmis nepridengtas blauzdas paslėpčiau arba po šventorius nebevaikštinėčiau, pasijutau, lyg į musulmonę verčiama... :)

Surabaya indoneziečiams - herojų miestas. Joje vyko vienos iš aršiausių nepriklausomybės nuo Olandijos kovų. Būtent olandų palikimas daro šį miestą dar labiau įdomų ir išskirtinį. Surabaya – buvęs uostas ir svarbus prekybinis taškas. Senovės olandų architektūrinės liekanos primena nuniokotą ir aptriušusį Amsterdamą.

Taip netikėtai atradome keistai gražią vietą, kurioje būčiau mielai pamaklinėjusi dar bent vieną dieną.

PROBOLINGGO

Apsirūpinę nenusakomo šviežumo datulėmis, nesutikę nė vieno turisto, ekonominiu autobusu, t.y. tokiu, kuriuo baltieji paprastai nekeliauja, išvykome į Probolinggo. Miestas, iš kurio reikės gaudyti vietinius maršrutinius autobusiukus, vežančius iki ugnikalnio. Kelionės pradžioje nenuobodžiavome:

Išvažiavę iš Surabaya‘jos stringome užsitęsusiame, smoge paskendusiame, kamštyje. Išsikrapštę švilpėme su vėjeliu atidarytomis autobuso durimis ir langais, ištisai signalizuodami, visus vėžlius įspėdami, kad iš kelio trauktųsi. Mūsų autobusas, vėlgi, kaip ir pirmąją kelionės dalį, vietoj planuotų dviejų valandų, važiavo beveik keturias. Laikas Indonezijoj arba neegzistuoja, arba yra skaičiuojamas kitokiais laikmačiais nei mūsų laikrodžiai. Atvykome temstant. Pradėjome aiškintis situaciją, kaip nusigauti iki Bromo. Mikroautobusiukų vairuotojai tiesiog rymo ir laukia, kol susirinks žmonių. Nuo autobusiuko pilnumo priklauso ir kelionės kaina. Kadangi šiuo metų laiku Indonezijoje ne turistinis sezonas, be to visos turistinės agentūros informuoja, kad keliauti prie suaktyvėjusio Bromo ugnikalnio pavojinga, bendraminčių autobusiuko užpildymui sulaukti sunku..... Panašu, kad šiame kaime stringame..... Vairuotojas pasiūlė nakvoti autobusiuke ir užtikrino, kad ketvirtą ryto tikrai išvažiuosim. Giedrius nusprendė, kad tokie išbandymai man dar per anksti – tamsoje išėjome ieškoti viešbučio. Pusiaukelėje buvome atsivyti motoroleriu – atsirado dar du keliauninkai, tad išvažiuosime šį vakarą. Hmmm.....ok, grįžtam. Kažko vėl laukiam..... "Laukiamąjame" bufete bandome gauti ko nors nemėsiško ("soto daging" indoneziečių kalba reiškia sriubą su mėsa):

Dingus elektrai - tinkamas laikas blogui rašyti:

Pasėdėję dar porą valandų, nusprendėme likti nakvoti Probolinggo.

Štai kas yra „low budget“ kelionė. Pradėjau jausti, kad keliauju. Bali gyvenau, ilsėjausi, relaksavau. Dabar jau panašiau į kelionę, į kurią ir susiruošiau  :)