Hari Raya Nyepi 1933!

Paskutinė diena rojaus saloje Bali..... Mėnuo joje prabėgo nepastebimai. Šiek tiek liūdna palikti visą šį grožį su jame plevenančia frangipani žiedais dvelkiančia aura.... Be jokių abejonių – tai tinkamiausia vieta gražiom sielom gyventi....

Pirmąją jaunaties dieną po pavasario lygiadienio Bali saloje prasideda Naujieji Metai - Nyepi. Šiais metais tai buvo naktis iš kovo 4-tos į kovo 5-tą dieną ir šiemet Bali skaičiuoja 1933-iuosius savo metus. Kovo 4-tosios dieną Ubud miestelyje tvyrojo ruošimosi šventei šurmulys, pasipuošusios tradiciniais drabužiais moterys nešiojo ant galvų aukas, ant šaligatvių bei mažosiose šventyklėlėse gatvėse ir kiemuose buvo dedamos „pagerintos“ aukos dievams, o vaikams džiaugsmo daugiausia – į gatves iš kiemų pradėtos nešti jau baigtos daryti epinių heroj demonų ir raganų skulptūros, vietinių vadinamomis ogoh-ogoh. Spalvotos, išpuoštos kailiais bei auksu siuvinėtais drabužiais, puoštais veidrodėliais, karoliukais, akyse įmontuotomis spalvotomis lemputėsmi..... Viena už kitą išradingesnė, viena už kitą baugesnė..... Apie penktą valandą popiet ogoh-ogoh iš aplinkinių kaimų pradėjo rinktis prie pagrindinės Ubud šventyklos, nuo kurios viena paskui kitą buvo nešamos į futbolo stadioną, kur buvo sakomos oficialios kalbos, baliečiai vieni kitus sveikino, sakydami „Hari Raya Nyepi!”, apžiūrinėjo vieni kitų ogoh-ogoh, bei stiprinosi vietoje kepamais kukurūzais ir kitu tradiciniu maistu. Negaliu pasakyti, kurių buvo daugiau – vietinių, ar susirinkusių baltųjų smalsuolių. Septintą valandą, jau sutemus, prasidėjo pagrindinė ogoh-ogoh eisena – paradas. Tą naktį reikia kelti kiek galima daugiau triukšmo, tam, kad būtų išbaidytos piktosios dvasios. Tamsoje ogoh-ogoh pradėjo šviesti spalvotomis lemputėmis, o daugiausia džiaugsmo turėjo jas nešiojantieji – skanduodami savo kaimų šūkius, lydimi mušamųjų orkestrų, triukšmavo iš širdies ir gąsdino bei vaikė susirinkusius pažiūrėti kiek tik jėgos leido....

Į pabaigą jau svajojau, kada tas visas triukšmas baigsis ir galėsime pagaliau eiti pavalgyti, nes dienos metu į gatves pradėjusios lįsti pabaisos sumaišė mums visus pietus. Tačiau fotografas taip įsitraukė į fotografavimus ir filmavimus, kad pamiršo ir alk,į ir laiką, nejuto pradėjusio pliaupti lietaus….. Na, o aš, kas man jau tapo tradicija, prisijungiau prie visos džiaiugsmingos eisenos ir pasilinksminau kartu su visais triukšmadariais….. Hari Raya Nyepi! :)

Linksmybės baigėsi apie 9 valandą. Vietinis jaunimėlis rinkosiir buriavosi pavakaroti, tačiau dauguma tiesiog nuėjo miegoti. Šią naktį iki 6 val. ryto reikia būtinai grįžti į namus. Pirmoji naujųjų metų diena Bali – tai susikaupimo, tylos ir miegojimo metas, nes tą dieną negalima iš vis nieko daryti: negalima deginti elektros, negalima žiūrėti televizoriaus, klausytis radijo ar muzikos, negalima gaminti valgio, negalima išeiti iš namų. Tą dieną viskas uždaryta, o gatvėse patruliuoja policija ir gaudo žioplius turistus. Jei sugauna tokį – deportuoja atgal į viešbutį, kad neklaidžiotų ir nedrumstų tradicijų. Galvojau, kad ši diena turėtų prisidėti prie Bali gyventojų skaičiaus augimo, bet, pasirodo, negalima daryti nieko, kas paskatintų vaikų gimstamumą.... :)

Tad, pasibaigus ogoh-ogoh šėlsmui, nuskubėjome į vienintelį prekybos centrą užsipirkti maisto nieko neveikimo ir miegojimo dienai. Net vietinio vynuogių vyno su imbieru ta proga nusipirkom ir tą vakarą labai jaukiai maitindami uodus pavakarojom.

Kaip ir priklauso, visą sekančią dieną „pranipinau“ miegodama.

Šiaip ne taip antros dienos pusėje išsikrapsčiau iš lovos pasidžiaugti mūsų viešbutuko gausia augmenija ir knibždančiais joje gyventojais:

Visai smagiai mums „nipinosi“, tad rytojaus dieną, t.y. šiandien, tik popiet iš namučių išsikrapštėm. Atrodo net gamta Nyepi švenčia, saulė viską ryškesnėm spalvom nuspalvinusi, o oras toks lengvas, šiltai glostantis odą, lyg jame kažokios gerosios energijos srovės sruventų .....hmmm.....taip gera buvo eiti mūsų pamėgtu gėlėmis ir kita gausia augmenija apžėlusiu siauru takeliu, bėgančiu greta į ryžių laukus čiurlenančio vandenuko.....iki mūsų numylėto jaukaus restoranėlio Lalac-Lilly atvirom terasom vidury ryžių laukų..... Kadangi ten ir internetas yra, nors ir lėtas bei trūkinėjantis, tradiciškai išeiname paskutiniai.....

Ryt išvažiuojam į Java – Indonezijos salą, kurioje įsikūrisi šalies sostinė Jakarta. Prisirelaksavau rojaus saloje, o štai dabar nusimato tikra kelionė su visais joje laukiančiais išbandymais. Viskas prasidės nuo 20-ties valandų pasivažinėjimo vietiniu transportu, kuriame leidžiama net rūkyti (nusipirkau eterinių frangipani aliejų – gal padės neuždusti), triukšmingi, pilni smogo miestai ir dar daug visko, ko negaliu net įsivaizduoti :)

Apie tai – kitame laiškutyje. Na, o pabaigai - dar keletas akimirkų iš Bali salos.

Miestai ir kaimai įvažiuojant pasitinka tokiomis sankryžomis:

Kelio ženklai:

Bali populiarios gaidžių peštynės – tad galima pamatyti dau gaidžių narveliuose:

Užkandžiaujame gatvėje bei gatvės maistas:

Kitos: