Šri Lanka: Negombo ir Kandy

ŠIEK TIEK ISTORIJOS

Šri Lankos istorija apipinta legendomis, legendos persipinusios su faktais. Istorikams sunku atskirti mitus nuo realybės. Viena iš tokių legendų pasakoja, kad Buda paliko savo pėdsaką Adomo viršukalnėje, kuri šiandien yra visų tikėjimų piligrimų gausiai lankoma vieta. Kiti pasakoja,kad tai Adomo pėda, įsispaudusi jam paskutinį kartą žvelgiant į rojų. Ramayanos įvykiai jums jau žinomi iš mano pasakojimo apie tradicinį balietišką šokį Kecak, kuriame vaizduojama, kaip demonas Rawana, pagrobia gražuolę Ramos žmoną Sitą ir Rama, dievybių padedamas, išgelbsti ją. Tuomet nepaminėjau, kad demono Ravanos karalystė buvo Lankos saloje ir pagrobęs Sitą jis ją slėpė būtent čia. Ramayanos legenda turi ypatingai daug sąsajų su Indijos ir Šri Lankos istorija.

Pirmieji Šri Lankos vietiniai gyventojai “veddah”, kitaip dar vadinami miško žmonėmis, yra vėlyvojo akmens amžiaus palikuonys. Sunku tiksliai pasakyti, kiek jų išliko iki šios dienos – skaičiavimai svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių. Tik maža ir toliau mažėjanti grupė žmonių save identifikuoja kaip veddah’us. Jie tebegyvena miškuose kaip medžiotojai ir miško gėrybių rinkėjai, išsaugoję tradicinę vedah’ams išvaizdą bei tamprius santykius su gamta ir savo protėviais.

Pirmasis sinhas į Šri Lanką iš šiaurės Indijos atvyko apie V-VI amžių pr.Kr. Šiandien sinhai sudaro 74% visų salos gyventojų, dauguma kurių yra budistai. Budizmas į Šri Lanką atkeliavo III a. pr. Kr. Pirmieji tamilai iš pietų Indijos Šri Lankoje įsikūrė jau vėlyvaisiais amžiais pr.Kr. Šiandien jie sudaro 18% salos gyventojų, dauguma kurių - hindu tikėjimo. VII a. po Kr. čia pradėjo apsigyventi musulmonų prekybininkai. Šiandien musulmonai, daugiausia arabų ir indų prekybininkų palikuonys, sudaro 9% gyventojų. XVI a. Šri Lankoje prasidėjo portugalų kolonizacijos periodas, XVII a. vid. – olandų, o XVIII a. pab. salos valdžios vairą perėmė Didžioji Britanija. Apie 6% gyventojų šiandien yra krikščionys, įskaitant ir sinhų bei tamilų atverstuosius. Atvertimo procesas, kaip suprantu, tebevyksta ir šiandien.

Kolonizatoriai bei arabų prekybininkai atvežė į salą vergų juodaodžių, kurie šiandien visiškai asimiliavęsi su vietiniais gyventojais, savo buvimo saloje ryškius pėdsakus palikę šalies tradicinės muzikos ritmuose bei šokiuose.

1948 metais Šri Lanka tapo nepriklausoma valstybe.

Valstybinės kalbos saloje yra dvi – sinhų ir tamilų. Anglų kalba naudojama kaip jungiamoji – aiškinamoji kalba. Dauguma šalies gyventojų yra dvikalbiai, didžiuma dalis kurių – trikalbiai.

Deja, saloje vyksta rimti politiniai nesutarimai tarp sinhų ir tamilų. Pastarieji, palaikomi ir inspiruojmi Indijos pietuose gyvenančių tamilų, siekia autonomijos. Šalyje vyko dideli kariniai susirėmimai, pasitaiko teroristinių išpuolių.

Šalies pavadinmas iš Ceilono į Šri Lankos pakeistas 1972 metais. Sinhams ši sala visą laiką buvo žinoma kaip Lanka, tamilams – kaip Ilankai, kaip pamenate, Ramayana taip pat aprašo Sitos pagrobimą į Lankos karalystę. Tačiau sala turėjo ir daugiau vardų: romėnai ją žinojo kaip Taprobane, arabai vadino „Serendib“, kas reiškia „Brangakmenių sala“. Portugalai kažkokiu būdu Sinhala-dvipa („Sinhalų sal“) transformavo į Ceilao. Olandai pakeitė į Ceylan, na o britai – į Ceylon. 1972 m. salos pavadinimas Lanka atkurtas pridėjus pagarbą išreiškiančią dalelytę “šri”.

NEGOMBO

Po bemiegės nakties išlipus iš lėktuvo akis atgaivino besiplaikstantys spalvoti sariai, sijonai ir suknelės, ilgos juodos kasos ir vešlių plaukų kuodai.... Nusprendę iškart nelįsti į didmiesčius, susižvejojome autobusą ir išvažiavome į Negombo - mažą kuklų, niekuo neįpatingą miestuką ant Indijos vandenyno kranto. Paleisti jo vidury buvome užkalbinti vietinio tuk tuk'o vairuotojo ir nuvežti į jaukų viešbutuką, įsikūrusį beveik pačiame pliaže.

Pailsėję ir išsimiegoję išėjome susipažinti su apylinkėmis. Miestelis nustebino krikščioniškų bažnyčių gausa – to tikrai nesitikėjau sariais plėvesuojančioje šalyje. Keista matyti indų gymio žmones besimeldžiančius pagal krikščioniškas tradicijas. Moterys, dėvinčios baltus ar juodus vualius, bažnyčioje atrodo lyg gyvos šv. Mergelės Marijos, o Dievą šlovinančios giesmės primena dainas ir muziką iš indiškų filmų.

Žmonės čia labai tikintys, “šniūrais” eina į bažnyčias ne tik sekmadieniais, bet kiekvieną vakarą. Drįstu spėti, kad šiame miestuke koncentruojasi visi Šri Lankos krikščionys, nes bažnyčių jame daugiau nei Vilniuje. Konfesijų taip pat įvairių įvairiausių – nuo katalikų, protestantų, anglikonų iki tokių, kurių ir pavadinimų nežinau (pvz. čia egzistuoja konfesija, kurios nariai niekada nenaudoja medikamentų, o jei kas atsitinka - eina į bažnyčią ir gydosi malda). Kai kuriose bažnyčiose pamaldos vyksta dideliuose šventoriuose įrengtose scenose. Skardūs gausių choristų balsai ir melodingos giesmės primena gegužines ar koncertus vasaros estradose, kur žiūrovai susikloja pledukus ant žolytės ir smagiai sau vakaroja.

Kita verčianti nusišypsoti Negombo ypatybė – kas du žingsniai pristatytos koplytėlės, išmoningai pripuoštos spalvingomis lemputėmis, naktį sumirgančiomis visu linksmumu. Karts nuo karto lempučių margumu ir gausa neatsilikdamas sužiba ir Buda. Vis palikdavom kameras vakarais, tad nenufotografavom pačių linksmiausių ir gausiausiai išpuoštų koplytėlių. Štai tik keletas jų, pagal spec. užsakymą šiam blogui, užfiksuotų dviejų šimtų metrų spinduliu nuo mūsų viešbutuko:

Na, o pats miestelis, kaip minėjau, niekuo ypatingu nepasižymi – eilinis mažas “bardakėlis”:

Žuvies turgaus kvapą palieku jūsų lakiai fantazijai:

Karvės čia gal ir ne tokios šventos, kaip Indijoje, tačiau, kaip matote tikrai geriau gyvena – kailiukas blizga ir žolytės šviežios paėsti gauna…:)

Išskyrus šiltą vandenyno vandenį su iš kojų verčiančiomis bangomis, Negombo nėra ką veikti. Neatsimenu, kada taip smagiai ir taip daug maudžiausi – turbūt tik vaikystėj, kai vandens temperatūra nebuvo svarbi.

Pirmąją atvykimo dieną skrandžius pradžiuginę samosais, antrąją jais papietavę, trečiąją jau pradėjome galvoti, kad reikia skubiai kokio kito maisto mąstyti. O tai nėra lengva, nes visi minta “bulkom bulkom ir bulkom”:

Pradžioje tikra atgaiva sielai buvo atrastas “Bombay Sweets Palace”, kur po “bulkinių” pietų eidavome gerti Fruit Faluda (saldžių saldžiausio gėrimo iš rožių esencijos sirupo su vaisiais ir ledais) ir pasmaližiauti indiškais rutuliukais – niam niam niam :) Vėliau įsigudrinome turguje prisipirkti vietinio jogurto, agurkų, pomidorų ir tokiu būdų stebinti vietinius savo valgomo maisto kombinacijomis.

Lonely Planet pasiskaitę, kad geriausias maistas Šri Lankos sostinėje Colombo, vieną dieną sėdome į traukinuką ir, stodami kas kelis šimtus metrų, siūbuodami linguodami į visas puses bei pasišokinėdami aukštyn žemyn, išriedėjome į sostinę iškilmingų pietų.

Tik 36 kilometrai. Riedėjome riedėjome, riedėjome riedėjome ir…. atriedėjome jau saulei nusileidus. Saulė nusileidžia – viskas užsidaro, net ir sostinėje nebėra ką veikti. Romantiška “bulkų” vakarienė buvo suvakarieniauta kažkur tarp autobusų ir traukinių stoties. Dienos įvykių paįvairinimui grįžome autobusu. Žinoma, tikėjomės, kad kelionė bent šiek tiek trumpesnė bus…. Gerai, kad prieš visą šį turą bent vandenyne išsimaudyti spėjom – vis diena ne veltui nuėjo... :)

KANDY

Kandy – Šri Lankos budistų kultūros sostinė, tris šimtus metų atsilaikiusi prieš portugalų ir olandų kolonizatorius, tik 1815 metais pasidavusi britams. Pasirinkome šį miestą dėl Indijos vizų - čia jos išduodamos paprasčiau negu sostinės Colombo ambasadoje.

Kelionė į Kandy prabėgo linksmai ir muzikaliai. Atsisėdome turbūt po vienintele visame autobuse veikiančia kolonėle, kuri plėšė indiškas melodijas visu pajėgumu. Nuo tų dainų mums galvos pačios kaip linguolytės linguoti pradėjo. Viešėję Indijoje turbūt supranta, apie ką kalbu. Visų iki šiol mano pažinotų žmonių galvų fiksacijos taškas yra kaklas, ir jos, sukiojamos į visas puses, nuo kaklo niekur nepabėga. Tačiau indų ir šri lakiečių galvos yra pakabintos už aukščiausios Sahasharos čakros, esančios pačiame viršugalvyje, todėl jie tabaluoja jomis kaklo išvis nekliudomi. Greičiausiai tai ir yra priežastis, dėl ko šiems žmonėms lengviau pasiekti Nirvaną, negu mums, nuo kaklo, ir tuo pačiu - nuo viso nuodėmingo kūno, priklausantiems….

Dvi pirmąsias naktis apsistojome viešbutuke, pasislėpusiame kalnuose po dideliu avokadus nokinančiu medžiu, į kurį mus atvežė pasigautas tuk tuk'o vairuotojas. Šiek tiek vėliau sužinojome, kad nuskilo pagyventi vietinių miestiečių love hotel’yje, kuriame paprastai apsistojama porai valandėlių… Išsikraustėme iš jo visiškai ne dėl tos priežasties – tuomet dar nežinojome, kaip romatiškai įsikūrę buvom :) Vaikščiodami palei ežerą, tyvuliuojantį miesto vidury, užtikome Lake Bangalow – vergės Izauros serialą primenančią fazendą. 155 metų senumo namai, kvepiantys aukštuomene, priklauso turtingai, išsilavinusiai ir intelektualiai angliakalbei šeimai.

Jaukiai įrengtuose namuose gyvena draugiškas jaunas vilkšunis, sodelyje - kalbantys paukščiukai, po kiemą bėgioja vėžliukai, o visus juos paerzinti užsuka išdaigininkės beždžionėlės.

Tuose pačiuose namuose įkurdinta šeimai priklausanti privati vaikučių mokyklėlė. Dideliam mūsų džiaugsmui išsirinkome kambarį su langais į kiemą, kuriame kas rytą nuo aštuonių valandų prasideda juokai, riksmai ir verksmai – tokiu būdu išreiškiamas džiaugsmas, gavus pažaisti senomis padangomis.

Kitoje namo pusėje esnčioje pavėsinėje vyksta angliškų dainelių pamokėles:

Mokyklėlėje mokytojos su vaikučiais kalba tik angliškai. Tokios angliškos mokyklėlės – britų palikimas. Šri Lankoje yra daugiau britų kolonizacijos laikų liekanų - kariuomenės miesteliai, traukinių stotys, arbatų plantacijos ir t.t. Tačiau, ryškiausias palikimas turbūt yra kriketas, žaidžiamas gatvėse, kiemuose ir aikštėse, stebimos varžybos per televizorius bei stadionuose.

Miestai, miesteliai, žmonės….. kažin kodėl, visa aplinka man kelia daug prisiminų iš tarybinės vaikystės. Moterų apranga primena mamą tais laikais, kai vedžiojo mane į darželį. Mergaitė, vilkinti mokyklinę uniformą ir avinti sandalus, iškėlė į paviršių dovanų gautus mėlynus sandalus, kuriuos prieš gimtadienį radau paslėptus laiptinėje. Geltoni, nublukę, senos laidos VW vabalai, kokį tėvelis vairavo man gimus… bufetai, valgyklos ….

Įdomus reiškinys Šri Lankoje tai, kad budizmas ir hinduizmas čia gyvuoja kaip viena kitą papildanti religija. Pirmą kartą nustebau atradusi hindu ir budistų šventyklas viename šventoriuje. Stebėjau, kaip žmonės, palaiminti hindu šventikų, eina pasimelsti prie Budos. Hindu šventikai palaimintiesiems įdeda į delną baltų pašventintų žiedlapių, kad besimeldžiantieji nuneštų juos Budai. Vėliau sužinojau, kad Šri Lankos gyventojams įprasta pamedituoti kaip budistams, o kai reikia pagalbos, nueiti pasimelsti ir atlikti aukojimus hindu dievams.

Jei kurioje nors srityje katalikų Dievas pranašesnis, niekas netrukdo nueiti ir į bažnyčią :)

Lankytinų vietų srityje kainos Šri Lankoje šiek tiek prasilenkia su sveiku protu. Visų pirma yra didelė diferencijacija: kainos vietiniams ir turistams. Pvz. bilieto kaina į Kandy botanikos sodą vietiniams – 50 rupijų, t.y. 0,50 USD, o turistai moka 10 USD. Kiekvienas turistinis apsilankymas – 10, 20, 30 USD. Labiausia nuvilia tai, kad kaina dažnai nepateisina lūkesčių. Pvz. apsilankėme tradicinio Kandy ir Šri Lankos šokio bei ugnies šou. Drabužiai gražūs, nuotraukose galima viską gražiai pateikti, tačiau, kai žiūri šokį ir matai, kad visoje trupėje tik vienas profesionalesnis šokėjas, o visi kiti iš vis nežinia kokiais keliais ant scenos atsidūrė..... Vokiečiai ir rusai turistai, optom suvežti autobusais, plojo išsijuosę.

Ugnies šou taip pat nesužavėjo. Vienas iš fakyrų, matėsi, profesionalus, kitas tekinas pačiais žarijų takelio pakraščiukais bėgiojo :)

Kandy botanikos sodas, kurio istorija siekia XIV a., gražus: bambukų, palmių, kitų medžių įvairovė, prieskoninių medžių sodas, orchidėjos, kitos gėlytės, na, ir žinoma, mes patys, kaip atrakcija vietiniams mokinukams, atvežamiems čia gamtos žinių įkrėsti bei šiaip pasiganyti.

 

Tačiau labiausiai man patiko įsimylėjusių porelių burkavimai po kiekviena sode augančia palme. Net scenarijaus nereikia – tikras Bolivudo filmas :) Štai tik keletas jų - vėlgi pagal spec. užsakymą šiam blogui:

Po tokio kiekio romantiškų vaizdų – keletas šampano burbuliukų būtų buvę pats tas. Kaip tik proga labai tinkama pasitaikė - kovo 26-toji, mano gimtadienio išvakarės. Įdomu, kaip čia toje Šri Lankoje su šampanu, nes iki šiol buvau mačiusi tik vieną vietiniu alkoholiu prekiaujantį kioskelį, baro ar į barą panašios vietos – nė vienos. Su alkoholiu ir rūkymu Šri Lankoje savotiški reikalai – vietiniams ne tik gerti viešoje vietoje negalima, bet ir rūkyti elemantariausias cigaretes uždrausta. Nė vieno rūkančio gatvėje nepamatysi. Taigi, nuo ko pradėti šampano paieškas? Kaip žinome, jei mintis labai stipri,  ji pati ir pritraukia reikiamas energijas. Buvome užkalbinti jau gerokai įsilinksminusio jaunuolio, kuris mus nureguliavo tamsiomis gatvelėmis iki alkoholiu prekiaujančio kioskelio. Labai nudžiugau, kai pardavėjas, linguodamas galvą, patvirtino turįs šampano. Parodė butelį – “brendas” nematytas negirdėtas, butelis atrodo, kaip Sovetskoje Šampanskoje. Perskaičiusi užrašą “BRUT”, primečiau, kad daugiau ko nors tikėtis nuodėmė būtų. Per daug nesigilindama, traukiu piniginę – ką? ką? 125 USD? Na ne, gal geriau kviečiu visus senus ir naujus draugus, tiklsliau - abu draugus, į bariuką vietinio kokosų gėrimo ARRACK po stiklinaitę išlenkti. Su sodos vandeniu šis gėrimas suėjo geriau nei šampanas :)

Po dviejų tokių stiklinaičių mūsų naują draugą “ant dainų patraukė”:

Paskutiniai baro lankytojai ar kriketo sirgaliai buvo rūpestingai parvesdinti namoi:

Tą dieną visi šri lankiečiai prasėdėjo prie televizorių ekranų: nuo 14 val. iki 21 val. vyko kriketo varžybos tarp Didžiosios Britanijos ir Šri Lankos, kurias pastarieji laimėjo. Gal būt tai ir buvo proga, dėl kurios gatvė šalia mūsų “baliaus” vietos buvo išpuošta lemputėmis, joje įrengta scena ir užkurta tikra gegužinė. Kitaip nei pas mus Lietuvoje – šoko išskirtinai vien vyrai. Vienintelė moteris nuoširdžiai linksminusis kartu su jais, kaip vėliau sužinojau, – prostitutė. Mes su Giedriumi taip pat įsisukome į linksmybes. Tapome labai populiarūs - tiek aš, tiek Giedrius buvome čiupinėjami ir nenuilstamai kviečiami šokti:

Linksminomės iki kol prakaitas žliaugti pradėjo. Kitą dieną su mumis sveikinosi visas miestas ir sakė, kad labai gražiai šokom :)

Sekmadienį vieno tuk tuk'o vairuotojas mus pakvietė pietų į savo šeimą. Neplanuotai šis apsilankymas sutapo su mano gimimo diena, tokiu būdu buvome pavaišinti mums šventiniais tapusias pietumis. Pagaliau pietavome ne “bulkomis”, o kokosų piene troškintomis daržovėmis ir šviežiomis salotomis :) Šeimininko žmonai priminiau jos brolio dukrą, gyvenančią Vokietijoje, tad buvau labai geidžiama fotografuotis.

Pagyrėme Tuk Tuk'ui jo moterį, bet jis pasiguodė, kad, deja, žmona tik fotogrfijoms gera... Anot jo, Šri Lankos moterys, ištekėjusios ir pagimdžiusios bent vieną vaiką, nustoja domėtis vyru, tampa labai religingos, rūpinasi vien vaikais ir meldžiasi… Turbūt dėl to indusams europietės atrodo labai viliojančios ir, jei tik "nuskyla", mielai veda "dideles" vokietes. Neturintys tokios laimės vyrai, vaikšto gatvėmis švelniai vienas prie kito prisiglaudę, už rankučių pasilaikydami arba džiaugsmingai susikibę rankomis aukštyn žemyn mosikuodami ir net pasišokinėdami, kaip mergytės vaikų darželyje :)

Po iškilmingų pietų, užgertų skardine vietinio alaus, kurį laiką parelaksavome Tuk Tuk'o sodelyje. Tikras rojaus užkampėlis, lyginant su miesto kamščiais ir dažnai "neprakvėpuojamu" oru. Atsidėkodama už skanius pietus, padovanojau šeimininkei Ievutės tėčio sukurtą gintarinį pakabuką, kuris ją labai pamalonino - ačiū, Ievute! :) Vakare vėl šokių miesto gatvėje tikėjomės, tačiau šį kartą ten tvyrojo mirtina tyla. Net mūsų Bombay Sweet’s anksčiau užsidarė – sekmadieno vakaras. Iškilmingai gatvėje ant suoliuko rankomis pavakarieniavome ryžių makaronų su bulvių kari, desertui - ledai iš supermarketo. Neišmušus nei dvylikai jau sapnavau savo mergaites, geriančias šampaną geltonam gimtadieny….. Kaip man jūsų visų trūko!!!!!!!!

Pabaigai - Kandy miestas: