Neišieškota Indija - Tamil Nadu. Noriu čia sugrįžti!

Indija - harmonija chaose, ramybė triukšme, šviesa tamsoje...

Margarita Serych

TRICHY (TIRUCHIRAPPALLI)

Tiruchirappalli, žinomas kaip Trichy, linksmai energingas ir triukšmingas miestas, pilnas vietinių turistų ir piligrimų, su keletu išskirtinų visame kontinente šventyklų, kurio istorija siekia amžius iki Kristaus. Jame Margaritos įspūdžiai apie Indiją, paviešinti šiuolaikiniame almanache Facebook’e, tapo mūsų dažniausiai cituojamais žodžiais, apibūdinančiais bet kurią mus pasitinkančią situaciją :)

Į Trichy iš Šri Lankos atskridome ryte, apie aštuntą valandą. Apsistojome viešbutyje pačiame miesto centre su vaizdu į Indiją reprezentuojantį šiukšlinėlį.

Kambarys pakankamai aukštai, tad indiški kvapai dar turės progos mus nustebinti. Tačiau garsai pro atvirą langą norom nenorom įtraukia į linksmą didmiesčio šurmulį, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka autobusų signalai. Jei Šri Lankoje autobusų garso signalai erzinančiai aukšti ir įkyrūs, Trichy autobusai nardo gatvėmis lyg laivai, atsidusdami dusliai ir solidžiai. Urtyte, kai susiruoši į Indiją, pasirūpink pačios aukščiausios kokybės ausų kamštukais! Mes su Giedriumi, prisivaikščioję nenuilstančiame iš visų pusių gaubiačiame triukšme, saulės kaitros ir dulkių nuklotomis gatvėmis, nuolat šnekinami, nužiūrinėjami ir palydimi žvilgsniais, prašomi nupaveiksluoti, prisimojavę lyg Amerikos prezidentas ar Vatikano popiežius, miegame kaip užmušti ir mums jokių ausų kamštukų nereikia. Vieną rytą net pasigedome keltų signalų - buvo sekmadienis, kada chaosas tyloje prasidėjo šiek tiek vėliau :)
 

Tik įsikrausčius į naująją apsistojimo vietą mus pasitiko kita indiško didmiesčio ypatybė – visame mieste reguliariai kas porą valandų dingstanti elektra. Tokiu atveju supranti, koks privalumas yra tualetas su langu, nesvarbu, tegu ir į šiukšlinėlio pusę :)

Kaip pastebėjote, kiekvienoje mūsų vizituojamoje vietoje, svarbiausias ir labiausiai mus dominantis objektas – turgus. Neilgai trukus, mes jau ten. Indijos turgus visais šimtu procentu pateisina turgaus pavadinimą ir įprasmina jį kaip reiškinį. Triukšmas, spalvos, kvapai, kvietimai pirkti, baltos šypsenos, pozavimas ir prašymai nufotografuoti arba nusipaveiksluoti kartu, garsūs tarpusavio aiškinimaisi ir kovos dėl prekių, kaip pas mus deficito laikais. Tik įžengusi į turgų gavau rožių bei buvau pakviesta nusipaveiksluoti už prekystalio.

 

 

 

 

Indai labai mėgsta fotografuotis. Šri Lankoje būdavome prašomi atsiųsti nuotraukas oro paštu, o štai Indijoje svarbiausia yra pats pozavimo procesas. Dažniausiai niekas net nepaprašo parodyti, kaip atrodo nuotraukoje. Tuo labiau niekas nesugalvoja paprašyti, kad ta nuotrauka kokiu nors būdu juos pasiektų. Ir kam to reikia – juk jie žino, kad yra patys fotogeniškiausi. Ypatingai jaunimo vyrai, atrodantys lyg indiškų filmų herojai: kokosų aliejumi suteptomis blizgančiomis Elvio Preslio šukuosenomis, juodais ūsiukais, išlygintais marškiniais prailgintais apykaklės kalnieriais, kantuotomis, į apačią šiek tiek platėjančiomis kelnėmis, išryškinančiomis jų ilgas kojas. 

Svarbesnė už turgų vieta Indijoje, žinoma, yra šventykla. Apie ją sukasi visi svarbiausi miesto bei žmonių gyvenimo įvykiai. Indai patys daug keliauja ir lanko jiems reikšmingas piligrimines vietas. Trichy mieste, kaip jau minėjau, tokių vietų yra net keletas. Vienas išskirtinesnių visoje Indijoje statynių – Rock Fort šventykla, pastatyta  ant vidury lygumų styrančios uolos, nuo kurios atsiveria visas miestas. 

 

Pati šventyklėlė nėra niekuo ypatinga - išskirtinė yra jos stovėjimo vieta. Dėmesio verti gilius amžius menantys uolos papėdės statiniai su iš akmens iškaltomis ornamentuotomis kolonimis, dar viena šventykla, į kurią nebuvome įleisti, bei mus pasitikusiu gražuoliu drambliu.

 

Pagrindinius įspūdžius paliko Rock Fort šventyklos prieigos: žmonių gausa, triukšmas, klegesys, gatvės prekeiviai, šviesų margumynas sutemus, parduotuvėlės su už dviejų metrų ilgio prekystalio stovinčiomis mažiausiai aštuoniomis pardavėjomis.... 

 

Kalėdos čia kiekvieną vakarą. Ta proga pratestavau greičiausiai visiems laimingą ateitį pranašaujantį vietinį „astrologą“. Sužinojau, kad esu labai laiminga, nes manyje gyvena dievas, po trijų metų būsių dar laimingesnė, nes turėsiu „plenty of money“. „Law marriage is possible“ ir dar sužinojau, kad turėsiu tris vaikus. Turbut nesuprato, kai sakiau, kiek man metų J Kai pristojau bandydama išsiaiškinti, kaip galiu spėti per tokį trumpą laiką tiek vaikų prigimdyti, astrologas pro padidinamąjį stiklą apžiūrėjo mano kitos rankos delną ir išbūrė, kad turiu labai tvirtą ir nepalaužiamą charakterį :)

Kitą dieną išsiruošėme apžiūrėti vieną didžiausių hindu šventyklų visoje Indijoje – Šri Ranganathaswamy, pastatytą 10-ajame amžiuje ir pašvęstą Višnu. Didingas kompleksas užima net 60 hektarų. Pirmosios Indijoje mano lankomos šventyklos proga pasipuošiau savo gražiuoju sariu ir buvau visų labai pagarbiai sutinkama. Pravaikščiojome joje visą popietę iki sutemo ir prasidėjo šveninės apeigos. 

Kita Trichy įžimybė – ženkliai kuklesnė savo dydžiu, tačiau nė kiek nenusileidžianti grožiu Šri Jambukeshwara šventykla, pastatyta tuo pačiu metu, kaip ir Šri Ranganathaswamy šventykla. Šri Jambukeshwara šventykloje daug ramiau ir tyliau negu gigantiškoje Šri Ranganathaswamy, tad besimeldžiantieji gali giliau panirti į maldas ar tiesiog pailsėti.

Įėjimas į visas tris šventyklas mokamas, atskiras mokestis imamas už foto kamerą. Nors ir susimokame, į pagrindinę šventovės vietą ne hindu neįleidžiami.

Vieną dieną bevaikštinėdami savo įprasta trajektorija „turgaus – šventykla“, užklydome po viaduku – į miestą mieste, kur šalia geležinkelio bėgių virė atskiras gyvenimas su savomis taisyklėmis ir tvarkingai po tiltu suskirstytais „butais“ švariai išluotomis „ąslomis“.

Be šventyklų ir turgų vizitavimų Trichy mes dar daug valgėme. Kaip ir pati Indija, jos virtuvė – kvapni, spalvinga, ryškių skonių, kaip niekur kitur gausi vegetarinių patiekalų. Pietų Indija, kurios daly šiuo metu esame, ypatingai palanki vegetarams, o Trichy – tikra šio vegetarų rojaus sostinė.  Kaip ir visoje Azijoje, Indijos virtuvėje naudojama daug ryžių ir patiekalų iš ryžių miltų, be jų - įvairiausių paplotėlių ir blynų, valgomų dažant į lęšių, avinžirnių ar kitų ankštinių daržovių, kokosų su kokosų pienu ir kitokius padažus. Išskirtinis Indijos bruožas – gausiai vartojami pieno produktai: pienas, jogurtas, kefyras, saldus ar sūrus lassi, paneer‘as (šviežio pieno sūris), sviestas, sviestas ghee. Pieno produgtus indai valgo ar geria grynus, taip pat daug jų naudoja patiekalmas bei gėrimams gaminti. Ką jau kalbėti apie pietiečiams būdingą saldumynų įvairovę, jiems ruošti naudojamų prieskonių gausą su mano favoritu kardamonu priešakyje, bei saldžiųjų skanėstų puošybai naudojama valgomąja folija, gaminama iš gryno sidabro. Trichy mieste abspoliučiai visose maitinimo įstaigose ruošiamas išskirtinai vien tik vegetarinis maistas. Norintiems mėsyte ar žuvyte pasmaguriauti reikėtų nemažai pastangų įdėti ją ruošiančius restoranus surasti. Mačiau tik vieną restoraną su užrašu „non-vegetarian“. Na, o mes džiagiamės, ragaujame ir testuojame, aštrius padažus jogurtais ir kefyru skiesdami, sultimis tris kartus per dieną gaivinadamiesi, dieną baigdami virintu pienu su prieskoniais, apibarstytu migdolų riešutų drožlėmis ir paskanintu vynuogėmis....

Paskutinę dieną Trichy iš miesto centro persikėlėme į privačius svečių namus, esančius toliau nuo centrinio miesto šurmulio. Savininkui sunku į tokią nuošalią vietą prisivilioti klientus, tad vaikšto jis centrinėmis gatvėmis turistams rodydamas albumą pilną kambarių bei juose gyvenusių užsieniečių nuotraukų. Tai buvo vienintelis atvejas, kai po prašymo nusipaveiksluoti kartu, tą pačią dieną atspausdintos nuotraukos pateko į albumą. 

MADURAI

Kitas Tamil Nadu didmiestis – Madurai, su jo centre XVI-XVII amžiuje pastatyta Šri Meenakshi šventykla, pašvęsta Šivai ir Parvati. Meenakshi – tai kitas Šivos žmonos Parvati vardas. 6 hektarus užimantis kompleksas yra viena didžiausių visoje Indijoje piligrimų traukos vieta, kurią per dieną aplanko apie 10 tūkst. žmonių. Jau tradicija mums tapo apsilankyti šventyklose ceremonijų metu, kurios, įtraukdamos į savo šurmulį,  sutrukdo nuodugniai išvaikščioti ir apžiūrėti šiuos nepakartojamus, didingus architektūros ir meno kūrinius.

Kaip minėjau, balandžio 12-14 dienomis hinduistai švenčia naujuosius 2042-uosius metus. Šri Meenakshi šventykloje šis laikotarpis yra ypatingai šventiškas, įvairių ceremonijų maratonas joje tęsiasi daugiau nei dešimt dienų. Pirmąją mūsų apsilankymo dieną papuolėme į Šivai ir Parvati skirtą ceremoniją, kurios metu buvau pakviesta prisidėti prie paveikslo iš žiedlapių dėlionės. Kitą dieną šis meno kūrinys buvo pakabintas virš pagrindinio įėjimo į šventyklą.

 

Įsikūrėme viešbutyje pačiame senamiesčio centre, 10 minučių kelio nuo Šri Meenakshi šventyklos, kuris ir tapo mūsų viešnagės Madurai metu labiausiai numintu taku. Štai vaizdai pro mūsų kambario langus:

Retai kada pasitaiko, tačiau šį kartą kambaryje turėjome televizorių – nesvarbu, kad be garso. Kokio reikšmingumo ceremonijose dalyvaujame, supratome jau pirmąjį vakarą, kai grįžę iš ceremonijos bandėme per televizorių pamatyti save :) Laisvu nuo šventinių apeigų transliavimo metu televizorius suko indiškus muzikinius klipus amžinosios meilės tematika ir nesibaigiančiais bandymais patraukti kukliosios išrinktosios dėmesį, pasitelkus visos šoklios bendruomenės pagalbą. Reklamose taip pat dominuoja išskirtinai vien meilė ir mergaičių svajonės apie vestuves. Dažniausiai reklamuojama prekė - juvelyrika ir papuošalai. Reklamos sukurtos indiškų muzikinių videoklipų stiliumi, tik jose laimingosios daug greičiau ir patikimiau sugundomos. Juk deimantai - geriausi mergaičių draugai! :)

Kitą dieną vyko Tamil Nadu rinkimai. Nors ir savaitės vidurys, viskas užsidarė, miestas nurimo. Keista Indijoje žingsniuoti nusčiuvusiomis gatvėmis. Turguje sėdėjo vos keletas pardavėjų, jame taip pat tvyrojo neįprasta tyla.

Prieš rinkimus miestas atrodė taip:

gatvelės

gėlių turgus

prieskonių turgus

spaustuvininkas

priešrinkiminė agitacija

Pasibaigus rinkimams miestas atsigavo, gyvenimas stojo į savo vėžias. Persirengėliai piratai išėjo į gatves ubagauti, išpaišyti ir papuošti drambliukai siaurose gatvelėse laimino žmones. Reikia į straublį įdėti metalinį pinigėlį ir drambliukas palaimina suduodamas straubliu per laiminamojo galvą.

Tą dieną apsilankėme miesto pilyje, pastatytoje to paties valdovo ir maždaug tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir Šri Meenakshi šventykla. Graži barokinė pilis storomis kolonomis iš įšorės, kaip ir priklauso, indiškai apdergta ir aptverta siena su spygliuota viela viršuje. Vakare vidiniame kiemelyje, tiksliau, menėje po atvirumi dangumi, vyko šviesos ir garsų šou. Tiesą pasakius, “šou” – per skambus pavadimas šiam renginiui įvardinti, tačiau gražioms nuotraukoms jo užteko :)

  

Po šou mus vėl įtraukė ceremonijų verpetas. Šį kartą tikrąja ta žodžio prasme į jį įsisukome. Brovėmės per minią kiek jėgos leido, kad pirmi visos eisenos priekyje būtume ir geriausius kadrus sugaudytumėme. Žmonių spūstis vos praeinama, visi veržiasi iš kaip įmanoma arčiau pamatyti gėlėmis apkaišytas dievybes arba eisenoje šokančias savo atžalas. Moterų plaukus puošiančios kvepiančios jazminų girliandos suteikia antrą kvėpavimą irtis toliau.

Viena svarbiausių indiškų naujųjų metų šventimo ceremonijų Šri Meenakshi šventykloje - Šivos ir Parvati vestuvės, į kurias susirinko minios žmonių. Vieni jų stovėjo ilgiausiose eilėse, kad patektų į šentyklos vidų, kurios pagrindinėje šventovėje po auksiniu kupolu hindu šventikai vykdė apeigas, kiti sėdėjo plačioje gatvėje aplink šventyklą ir stebėjo ceremoniją per didelius ekranus. Na, o tretieji džiaugėsi senamiesčio gatvėse nemokamai dalinamu maistu: karštais ryžiais, saldžiais gėrimais ir lassi.

Vedybos ir vaikai indiškoje kultūroje - patys svarbiausi dalykai. Visi nustemba ir nesuvokdami linguoja galvas sužinoję, kad esu neištekėjusi ir neturiu vaikų. Šis mažas indiškas džiaugsmelis buvo man tiesiog įbruktas į rankas, kad kartu nusifotografuotumėm. Gal būt čia tikima, kad baltasis žmogus jų vaikams laimę neša? :)

Kulminacinė naujųjų metų šventimo dalis - Vežimų ceremonija, į kurią mums teko keltis 5-tą ryto.  Vyrai ir vaikinai gigantiškus vežimus traukė milžiniško storio virvėmis, kam virvės ilgio nebeužteko – ėjo priekyje susikibę už rankų ją pratęstami, visi švilpė, triukšmavo ir linksminosi kaifuodami nuo to, ką daro. Žmonių minios stebėjo ceremoniją gatvių pakraščiuose, pro langus ir ant stogų, bėrė žiedlapius, girdė vežimus traukiančiuosius vandeniu, nuoširdžiai meldėsi.

KANYAKUMARI

Iš Madurai keliaujame į patį piečiausią Indijos tašką – Kanyakumari, kuriame susijungia trys vandenys: Indijos vandenynas, Bengalijos įlanka ir Arabijos jūra. Piligrimai suvažiuoja čia saulės pasitikti. Balandžio pilnaties metas, kuomet vienu metu virš vandenynų galima stebėti kylantį mėnulį ir saulėlydį, pritraukia dar daugiau žmonių.

Pačią pirmąją balandžio pilnaties naktį į Kanyakumari atvykstame ir mes. Miestelis jau miegantis – piligrimai gula su saule ir kelia su ja. Tik vietiniai čerkutės mylėtojai vis dar šmyrinėja svarbiais reikalais.

Miestelyje dvi bažnyčios ir viena hindu šventykla. Bažnyčios didelės ir aukštos, pretenduojančios į pompastiką, vena jų – ant pat jūros kranto, tačiau nėra gražios ar kaip kitaip vertos dėmesio. Kur kas įdomesnė hindu Kumari Amman šventykla, pašvęsta nekaltąjai Deivei, nugalėjusiai demonus ir išsaugojusiai laisvę pasauliui. Po mūsų jau aplankytų didingų Trichy ir Madurai šventyklų ši šventyklėlė sunkiai beatkreiptų mūsų dėmesį. Visas įdomumas slypi tame, kad vyrai į nekaltosios Deivės šventyklą įleidžiami griežtai be marškinių ar kitų viršutinių drabužių, t.y. iki pusės nuogi.

Tačiau pats įspūdingiausias statinys visame miestuke, vertas net Giedriaus kameros, Mahatma Gandhi memorialas, į kurį visi eina lyg į šventyklą, nusiavę batus. Memoriale anksčiau buvo saugoma dalis Mahatma Gandhi pelenų. Šis skanus cukrinis namukas suprojektuotas taip, kad kiekvienų metų spalio 2-ąją dieną, per Gandhi gimtadienį, saulės spinduliai kristų į pelenų saugojimo vietą.

Saulėlydžio meto šurmulys piečiausiame Indijos pakraštyje priminė mūsų Palangą: įvairiausias niekučiais nukrauti prekystaliai, riebaluose čirškinamai pakramsnukai, iš visų Indijos kampelių šeimomis suvažiavę žmonės, fotografai, siūlantys savo paslaugas, kuriems nė motais, kad turiu asmeninį :)

Dalis šurmulio dalyvių, saulei besileidžiant, su visais drabužiais ir ilgais spalvingais sariais smagiai turškėsi vandenynų bangose.

Sekančią dieną vėl kėlėm penktą ryto. Šį kartą – saulės pasitikti. Nesitikėjome taip anksti papulti į dar didesnį nei vakaro šurmulį. Saulės sutiktuvės daug šventesnės, nei jos palydėtuvės. Mistinis, nuostabus, šventas metas…. Tačiau mums reikėjo spėti ne tik kylančia saulute džiaugtis. Ne mažiau stulbinantis reiškinys – patys pasitikinėtojai: seni ir jauni, turtuoliai ir vargšai, vienas už kitą spalvingesni, kas krykštauja ir džiaugiasi bangomis, kas susikaupę atlieka ritualinius apsiprausimus ir meldžiasi ištiesę į saulę rankas.

 

Žinoma, mes patys buvome ne mažiau apžiūrinėjami. Kai kuriems turbūt tapome didesniu įvykiu, negu pats saulėtekis. Vos tik saulutė iš debesų išniro ir pradėjo visu savo ryškumu šviesti, vienas po kito piligrimai įsidrasino su mumis fotografuotis. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau vis labiau atsipalaidavo, kol galų gale nepasiruošęs, nepasidažęs, anksti kėlęs ir dėl to mažumėlę patinęs fotomodelis buvo jau nebeatsiklausiant iš visų pusių fotografuojamas. Kaip prie laisvės statulos žmonės ėjo ir fotografavosi šalia, kol Giedrius už alkūnės ištraukė iš jau pavojingai pradėjusios didėti spūsties.

Iš viso šio šurmulio pabėgome į netoliese rymantį kaimuką, kurio linksmus spalvotus namukus ryto saulė nudažė dar ryškesnėmis spalvomis.

SU ŠV. VELYKOM !!!!