Šri Lanka: aplink Ravanos karalystės salą

AJURVEDA IR DRAMBLIAI

Labai greitai bėgo dienos mūsų apartamentuose šalia Kandy miesto ežero. Išskyrus uodus, visa kita čia idealu. Iki miesto centro ir dažniausiai mūsų lankomos vietos – turgaus, tik 100 rupijų tuk tuk‘u (1 USD) arba 15 minučių pėsčiomis palei ežerą pro budistų vienuolyną ir milžiniškais šikšnosparniais nutūptais medžiais.

Kitoje ežero pusėje - Budos danties relikvijos pilis, iš kurios, saulei leidžiandis, miestą apgaubia medituojančių vienuolių giesmės. Šalia pilies – Queen Hotel, kuriame apsistodavo karalienė, kai Šri Lanka dar buvo Didžiosios Britanijos kolonija. 

Kandy Šri Lankoje mums tapo tokiais pat namais, kaip Ubud‘as Bali. Sunku išsikrapštyti iš jų. Labiausiai mūsų išsikrapštymu suinteresuotas naujasis draugas Tuk Tuk‘as, pasiryžęs savo trirate transporto priemone apvežioti mus po visą salą. Jau gėda buvo taip užsispyrusiai ir tingiai niekur nevažiuoti, tad pradžiai leidomės nuvežami į drambliukų preglaudą. Išvažiavome labai anksti, saulei tekant. Ant Kandy miesto ežero tiltelio kylančios saulės spinduliuose fotografavosi ir filmavosi jaunavedžių pora. Spėliojome, kada jie kėlesi - juk dar ir pasipuošti tokiai šventinei diena nemažai laiko reikia :)  Buvau primygtinai kviečiama nusifotografuoti kartu.

Mūsų Tuk Tuk‘as tikras profesionalas – žino, kur pakeliui sustoti, iš visų jėgų stengdamasis savo klientus padaryti „happy“, kad daugiau tipsų paliktų. Visas keliones mus lydėjo klausimas „Are you happy?“, o atėjus atsiskaitymo metui profesionaliai linguojant galva buvo duodama suprasti, kad kaina priklauso nuo suteiktos laimės pojūčio laipsnio. Taip bevažiuodami pas drambliukus atsidūrėme viename iš keleto pakeliui išsibarsčiusių ajurvedos centrų, kuriame palikau pusės menesio biudžetą, o grįžusi ilgai negalėjau patikėti, kaip sugebėjau taip lengvai užkibti. Labai paprasta moteriai stebuklingų tepaliukų pagalba arabų pripūsti. Dabar tepliojuosi jais ir laukiu kol atjaunėsiu J

Mūsų aplankytas ajurvedos centras turi gražų prieskoninių - gydomųjų, augalų sodelį, po kurį buvome pavedžioti ir pažindinamii su auginamų augalų poveikiu bei nauda organizmui. Prieskoninių - gydomųjų augalų Šri Lankoje auga be galo daug ir įvairių. Daugiau kaip 90% pasaulio virtuvėse naudojamo cinamono yra užauginta būtent šioje saloje.

Muskatas

Kakava

Kakava, išvalgyta voveraičių

Vanilė

Cinamonas

Po pasivaikščiojimo lyg mokiniai buvome susodinti į suolus, gavome po stebuklingų tepaliukų sąrašą, po pieštuką ir buvome pažindinami su buteliukais. Patikusius aliejus, miltelius ar tepaliukus reikėjo susirasti sąraše ir apsibraukti rutuliuku, kad po pamokų neužmirštumėme jų nusipirkti.

Apdovanoti relaksaciniais masažais buvome nuvesti į parduotuvėlę, kurioje išdėliotas asortimentas nustebino savo pakuotėmis – viskas buvo supakuota į raudonomis širdutėmis ir gėlytėmis išmargintą dovaninį popierių. Jau buvome įpratę pirkinius gauti įdėtus į iš laikraščių, o dar dažniau – iš mokyklinių sąsiuvinių, su išspręstais geometriniais uždaviniais ar anglų kalbos gramatikos pratybomis, padarytus maišelius. Nesvarbu - būtų perkami samosai, ledai, sausainiai ar mineralinis vanduo – viskas įdedama į meistriškai išlankstytus rašalu, pieštukais ar švinu primargintus maišiukus. Beje, viešojo maitinimo įstaigose tvarkingai paplėšytų laikraštukų gauname ir burnai ar taukuotiems pirštukams nusivalyti. Dar paminėsiu, kad šituose kraštuose nei šaukštais nei šakutėmis niekas nesinaudoja. Kiniečiai pagaliukų iki čia dar taip pat neatplukdė.

Apsikrovę buteliukais, išvažiavome į taip vadinamą dramblių prieglaudą. Prieglauda privati, drambliukai gražiai prižiūrimi, maudomi upelyje, šveičiami ir kasomi. Daug savanorių pagalbininkų – studentų iš Europos, Australijos. Saloje yra ir valstybinė drambliukų prieglauda, tačiau joje, girdėjome, drambliukų vaizdas ne koks – ten priglausti susižaloję ar apsirgę drambliai, nebesugebantys išgyventi laisvėje. Valstybinėje prieglaudoje jais nėra taip gražiai rūpinamasi, kaip privačiose ir jie ten atrodo išties vargingai. Privačiose prieglaudose lankytojai gali pajodinėti ant dramblių, juos pamaitinti iš delno, išprausti upelyje. 

Grįžę iš drambliukų, tradiciškai užsukome į turgų – vaisių, jogurto, daržovių. Giedriui jau kuris laikas knietėjo papuošti mane indišku sariu, tad užsukome į mūsų draugo, su kuriuo linksminomės mieste gimtadienio išvakarėse, sarių krautuvėlę. Pasiklydome raštų ir spalvų gausybėje, net kelias dienas rinkomės. Tačiau, kaip dažniausiai nutinka, užsakėme patį pirmąjį, į akį kritusį. Buvau išmatuota, kad vietiniai siuvėjai iš to paties audinio pasiūtų bliuzkutę.

NUWARA ELIYA IR ARBATOS PLANTACIJOS

Vieną dieną sutarėme su Tuk Tuk’u važiuoti į kalnus, į Nuwara Elyia, pasigrožėti vaizdais ir arbatos plantacijomis. Vėl “nuskilo” su dovanomis. Tuk Tuk’as, atkreipęs dėmesį, kad apžiūrinėju odines tapkutes pas pakelių prekiautojus, grįžęs iš dramblių ir pasitaręs su žmona, nusprendė man padovanoti praėjusio gimtadienio proga. Prieš išvažiuodami iš Kandy, užsukome pas jo draugą batsiuvį, tiksliau - tapksiuvį. Išsirinkau odą, modelį, buvo išmatuota koja ir tapkutės užsakytos. Giedrius stebėdamas procedūrą ir pats naujomis tapkėmis susigundė. Jo senosios jau beveik iki skylių paduose nunešiotos, mažiausiai tris kartus siūtos ir tik dienų klausimas, kada nuo kojos nukris. Neišmetamos, žinoma, ne todėl, kad naujų nusipirkti negalėtų, o todėl, kad tiek daug per septynerius metus mačiusios, labai mielos tapo J Naujos tapkės užsakytos pagal senųjų modelį. Tapksiuvys – jaunas vyras su žmona ir dviem vaikučiais, skurdžiai gyvenantis varganoje trobelėje, pro kurios langus atsiveriantis vaizdas su šniokščiu ledinio vandens kriokliu, šalia gyvenantiems atstojančiu ir dušą ir skalbyklą, nuteikia romantiškai.

Nurelija, kaip vietiniai sutrumpintai vadina Nuwara Eliya, tai nuolat rūke skendintys kalnai su išsidriekusiomis gėlių darželiais apsodintomis arbatų plantacijomis bei daržovių laukais. Dėl nuolat tvyrančio rūko Nurelija dar vadinama Mažąja Britanija. Amarams nuniokojus kavos plantacijas, britai šiose apylinkėse pradėjo auginti garsiąją Ceylono arbatą. Kaip pigią darbo jėgą atvežė į plantacijas tamilus iš pietų Indijos, kurie etniškai labai skiriasi nuo salos šiaurėje nuo seno gyvenančių tamilų. Ir šiandien čia dirbantys bei gyvenantys žmonės yra vieni vargingiausių visoje saloje. Tačiau, kaip taisyklė, kuo vargingesnis, tuo svetingesnis J Pakeliui užsukome į vietinį “larioką” paragauti kokosų toddy, kitaip dar vadinamo kokosų alumi. Žinoma, jei ne Tuk Tuk’as, tokios geros vietos nebūtume radę J Toddy - tradicinis Šri Lankos gėrimas iš kokosų, kurį dėl pigumo pamėgo plantacijų darbininkai ir dėl to nepelnytai tapo skurdžių gėrimu. Mums toddy pasirodė daug malonesnio ir švelnesnio skonio nei alus, gal būt panašesnis į mūsų girą ar sidrą. Užeigos lankytojams buvome be galo įdomūs, o aš, kaip jau ne kartą pasitaikė tokiose vietose - vienintelė dailiosios lyties atstovė. Buvome pavaišinti ne tik toddy, bet ir nustebinti vegetariškais pietumis: jackfruit (didesnis už arbūzą, geltonas ir spygliuotas lyg ežys vaisius, nežinau jo lietuviško pavadinimo) troškintu raudoname chilli ir pomidorų padaže bei šviežiomis salotomis iš daržovių, kurių pavadinimo jau jokia kalba nebežinau.

Kylant į kalnus ir vėstant orui, plantacijos gražėjo.

Viename iš arbatos fabrikėlių sustojome pasižiūrėti, kaip vyksta Ceylon’o arbatos gamybos procesas, sužinoti apie arbatų rūšis bei paragauti šviežios arbatos.

Pradėjus leistis saulei, kalnai pagaliau išniro iš rūko ir nusidažė ryškiomis spalvomis.

Paties Nuwara Eliya miestelio dėl pernelyg grėsmingai vėstančio oro nebepasiekėme... :)

MIŠKO ŽMONĖS - VEDDAH

Apsiavę naujomis ir patogiomis minkštos ožkos odos tapkutėmis išsiruošėme į miškus susipažinti su pirmaisiais salos gyventojais – veddah’ais. Sustojus turguje apsipirkti vaisiais, Giedriaus tapkės sulaukė didelės sėkmės ir pripažinimo - visi klausinėjo iš kur jos tokios gražios ir neįprasto vietiniams tapksiuviams dizaino J Kelias pas miško žmones labai blogas, duobėtas ir be galo dulkėtas, didžioji dalis kurio – remontuojama. Tiksliau, per vingiuotus serpantinus tiesiamas naujas. Dardėti tokiu keliu ne pyragai ir mums, ir pačiam tuk tuk’ui – kratėsi ir barškėjo irdamasis per duobes bei žvyrą taip, kad grįžęs po ekskursijos Tuk Tuk’as jį taisė dvi dienas, o Giedrius dar važiuodamas pirmyn pasigedo vienos ką tik pasiūtos naujos tapkės :)

Pakeliui sustojome prie karališko ežero, kur pasivaikščiojome bei atsigėrėme šviežiai spaustų apelsinų sulčių pagal vietinį receptą – su cukrumi ir druska. Jau pripratome Azijoje prie įvairiausių siurprizų. Nebestebina nei sultys su druska ir cukrumi, nei persaldinta arbata, nei vietoj šaltos kavos patiekiama drungna kakava. Šiek tiek atsikvėpę nuo kratymosi vėl sėdome į tuk tuk’ą ir pasinėrėme į dar didesnį duobių ir dulkių rinkinį. Atgavęs sąmonę nuo šios kavamalės, Giedrius apsižiūrėjo, kad tuk tuk’e liko voliotis tik viena gražioji visų išgirtoji tapkė. Atrodo teks braidyti po mišką basam… J

Kaip minėjau, veddah’ai – seniausi salos gyventojai, pagal senas tradicijas tebegyvenantys vien tik iš miško teikiamų gėrybių bei garsėjantys, kaip taiklūs medžiotojai. Saloje pradėjus įsitvirtinti sinhams ir tamilams, veddah’ai po truputį buvo išstumti iš didžiosios dalies jų gyvenamų miškų teritorijų. Šiandien likę tik keletas molinių trobelių kaimukų, saugomų valstybiniu mąstu. Šalies prezidentas atsiklausia vyriausiojo veddah’ų vado dėl visų žingsnių, galinčių įtakoti miško žmonių kasdienį gyvenimą. Vedah’ų bendruomenės nariai netoleruoja nusistovėjusių papročių nepaisymo, naujovių neįsileidžia, su kitų tautybių žmonėmis nesimaišo, į mokyklą savo vaikus leidžia tik keletas šeimų. Pripažįstant ir gerbiant miško žmonių medžioklės žinias, jiems leidžiama medžioti miškų rezervatuose ištisus metus.

Atvažiavę į kaimą, visų pirma buvome pritatyti vyriausiąjam veddah’ų vadui. Pabendravę gavome leidimą pasilikti kaime kartu su jo žmonėmis. Mūsų palydovu tapo vado brolis, labai apsidžiaugęs sulaukęs kelių netipinių turistų vietoj vokiečių pilno autobuso J

Tiesiu taikymu buvome nuvesti į upelį, kuriame vandenuko tik šiek tiek aukščiau kelių, nusiplauti kelionės nuovargio ir dulkių. Tuk tuk’o gimtadienio proga buvo atidarytas vietinio gėrimo Arrack butelis. Pasirodo miško žmonės pamėgę tokias taurias turistų dovanas ir jas labai vertina J

Mūsų palydovas patikino, kad veddah’ai geria tik turistų vaišinami. Ir kam jiems tas alkoholis, jei visą laiką galima kramsnoti ir smagiai sau spjaudyti “beetle nuts”. “Beetle nuts” Šri Lanakoje, taip pat ir kitose Azijose šalyse, kramto visur ir visada, vyrai ir moterys, netgi vaikai. Visi vaikšto raudonomis burnomis bei išretėjusiais dantimis. Kiek supratau, ši gamtos dovana suteikia žmogui šiek tiek energijos ir pakylėja nuo žemės pradėjus prie jos spausti dienos karščiui. Visa miško žmogaus amunicija – atšipęs kirvukas, permestas per petį, ir maišiukas, pilnas “beetle nuts”, žalių lapų bei baltos košytės pilnai komplektacijai. Iškramčius maišelyje nešiojamą kombinaciją, niekas nenuryjama, o raudonu fontanėliu išspjaunama lauk.

Smagiai patupėjome vėsiame vandenuke, kuriame maloniai kojas išmasažavo besikandžiojančios žuvytės. Tokių žuvyčių masažo voneles siūlančių matėme ir Indonezijoje, ir Kuala Lumpur, o štai pas veddah’us atvykę, pasidžiaugėme jomis gamtoje J Po natūralių grožio ir sveikatos procedūrų išėjome rinktis vietą laužui bei nakvynei. Į pagalbą atskubėjo dar keletas miško žmonių, vienas kurių priminė Mauglį, kitas – McDonald’o gurmaną.

Pagalbininkai buvo palikti kurti laužą ir ruošti vakarienę, na o mes pakviesti į medžioklę, kurios tikslas turbūt buvo supažindinti su miško žmonių kasdieniu gyvenimu. Kiek pavyko išsisaiškinti, medžiojome lūšį, gepardą ar kitą miško katę. Tildomi į pavojaus būseną įsijautusio Tuk Tuk’o, sėlinome kartu, klausėmės krebždesių ir bandėme atpažinti pėdsakus žemėje, kol…. vietoj žadėtosios lūšies ar gepardo sumedžiojome didelę karvių bandą J Čia jau krizenimų nebebuvo galima nuslėpti J

Tiesą pasakius man asmeniškai ta medžioklė labiau į pirmykščio žmogaus moters viliones panaši buvo. Labai jau mielai padavinėjo ranką laipiojant per akmenis bei šokinėjant per upelius ir per daug ilgai mokė, kaip laikyti šautuvą bei taikytis...  

Iš karvių medžioklės grįžome jau sutemus. Ant per dieną įkaitusių uolų jau degė sukurti laužai. Gera buvo sėdėti po žvaigždėtu dangumi ir laukti vaikinų ruošiamos vakarienės. Kaip visada gamtoje ant laužo virtas maistas buvo be galo gardus.

Šiek tiek pavakaroję, ant tų pačių šiltų akmenukų ir prigulėme. Miško žmonės liko budėti ir saugoti stovyklavietę nuo laukinių žvėrių. 

Naktį iš miško slkido medžiotojų šūviai. Buvome perspėti per daug giliai neįmigti, kad iškilus pavojui galėtumėme kuo skubiau keltis ir bėgti. Ir iš tikrųjų naktį buvo kažkas į mūsų stovyklą užklydęs. Matomai dramblys vandens atsigerti atėjo. Bet patyręs miško žmogus gali ir dramblį įveikti! Profesionaliais miško žvėris mėgdžiojančiais garsais užklydėlis buvo nubaidytas. Tad didžiausia mano bėda tą naktį buvo besikandžiojančios skruzdės, nuo kurių jau niekas nebebuvo pajėgus apginti. O Giedrius iš vis jokių bėdų ant akmenų miegodamas neturėjo –pamiršęs visus mokymus, kaip elgtis pavojaus akivaizdoje, atėjus drambliui tik ant kito šono persivertė J

Tekant saulutei mūsų palydovas kartu su Tuk Tuk’u jau nekantriai laukė, kol mes nubusime. Atsigėrę jau paruoštos karštos arbatos saulei tekant buvome pavedžioti po veddah’ų molinių trobelių kaimą.

Kelionė atgalios vairuotojui po gimtadienio šventimo miške buvo labai sunki – visą kelią tylėjo ir labai mus skubino, kai kur sustodavome.

Grižę į Kandy išlipome prie turgaus, kur turėjo manęs laukti jau vieną kartą taisyta sario bliuzkutė. Tuk Tuk’as, nors ir kaip nuvargęs, užvežė tapksiuviui Giedriaus likusią tapkę kaip pavyzdį ir užsakė antrą tokią kitai kojai. Sario bliuzkutė, kaip ir tikėjausi, “pataisyta” atrodė nė trupučio ne geriau, negu matuojantis pirmąjį kartą. Atrodo ten dirbantys siuvėjai, vien bliuzkutes sariams siūnantys, tikri profesionalai turėtų būt. Tačiau, kai iš akies viskas matuojama, vokišką kokybę pasiekti labai sunku. Du kartus pertaisinėjo, kol po turgų vaikštinėjome. Galiausiai paprašiau, kad atstatytų pirminį variantą. Siuvėjams taip palengvėjo, kad net pasisiūlė persiūtą  bliuzkutę su sariu mums į viešbutį atvežti, kad turguje nebesitrintumėme J

POLUNNARUWA

Grįžome į savo apartamentus išvargę, murzini ir dulkėti, be sario, be tapkių, bet laimingi. Išsiprausėme, išsiilsėjome. Vakare pristatyto sario net neišpakavau, kad nuotaikos prieš miegą nesigadinčiau. Rytą mus pažadino nekasdienis mokyklėlės šurmulys – buvo švenčiami artėjantys Naujieji Metai, kurie oficialiai saloje (o taip pat ir visoje Indijoje) minimi balandžio 12, 13 ir 14 dienomis. Šventiškai pasipuošę mokinukai dalyvavo rungtyse, juos prižiūrėjo pasitempusios ir tradiciniais Šri Lankos ar klasikiniais indiškais sariais pasidabinusios mokytojos.

Palyginimui - kasdienis rytas atrodo taip:

Ta proga savo sarį išpakavau ir aš J Tarnaitės labai apsidžiaugė išvydusios mane tokią pasipuošusią, tačiau iš kart pasisiūlė pervynioti J

Pribrendo laikas palikti Šri Lanką, o kartu ir Kandy miestą. Prieš išvykdami iš salos nusprendėme aplankyti vieną  iš trijų senovinių miestų. Pasirinkome Polunnaruwa, kurio griuvėsiams apie 1000 metų. Jis nėra pats seniausias iš visų trijų, tačiau geriausiai išsilaikęs. Prieš išvykstant iš Kandy užvažiavome paimti Giedriaus šlepetės. Nors ir kaip tapksiuvys katu su Tuk Tuk‘u tikino, kad šlepetė „very good“, Giedriui ji pasirodė totaliai skirtingo dizaino, nei dešiniosios kojos... J Gerai, kad senosios neišmestos – turbūt dar neatėjo laikas permainoms J  

Sėdome į autobusą, kuris švilpė visą kelią kaip raketa. Jautėmės lyg dalyvautume autobusų ralyje: lenkėme lėtesnius eismo dalyvius, periodiškai kas dvi minutės garsiai signalizavome, staigiai stabdėme, vėl pagreitį vystėme, kad linksmiau raliuoti būdų – indiškų melodijų klausėmės. Tačiau, pasirodo, tai nepadėjo - apie 150 km važiavome keturias valandas. 

Atvykę į Polunnaruwą apsistojome senojoje miesto dalyje. Į mūsų suvokiamą senamiestį tai nė iš tolo nepanašu. Senas miestas ir naujas miestas skiriasi tik dislokacijos vieta, tas pats šiukšlinėlis ir „bardakėlis“ visur. Nusprendėme vardan gražių bloginių nuotraukų nusigauti į senovinį miestą anksti ryte, saulei tekant. Atsikėlę šeštą valandą išnuomotais dviračiais nuvažiavome tiesiai prie įėjimo vartų. Deja, bilietukai pardavinėjami tik muziejaus informacijoje, tad nuvairavome ten link. Informacija atsidaro tik 7.30 val. Kad laikas neprailgtų, pasivažinėjome palei ežerą, o kol sulaukėme bilietų pardavėjo, saulutė jau kaitino visu pajėgumu. Nejuokas per tokią kaitrą griuvėsius apžiūrinėti ir juos fotografuoti! Basomis vaikščiodami po šventyklų įkaitusį grindinį jautėmės lyg fakyrai per žarijas bėgiojantys J Miesto čia iš tiesų didelio, gražaus ir didingo būta. Kažin ar šiandienos Šri Lankos statiniai paliks savo ainiams ką nors daugiau nei plastikinių maišelių ir šiukšlių kalnus….

ATGAL I NEGOMBO

Polonnuwaros projektas įvykdytas, daugiau šiame mieste nėra ką veikti. Nors mieste plytintis ežeras didelis ir gražus, tačiau vandenyno bangų niekas neatstos. Susiruošėme atgal į Negombo. Kadangi autobuso tiesiai nebuvo, tik per Colombo, nusprendėme išlipę sostinėje vienai nakčiai joje ir pasilikti – gal vis dėl to pavyks ką nors įdomaus šiame mieste atrasti. Tačiau ir antras bandymas susipažinti su šiuo didmiesčiu mums nebuvo sėkmingas. Po ralio autobusu, kurio metu 240 km įveikėme per daugiau nei 6 valandas, išlipę Colombo bandėme rasti nebrangų viešbutį. Pavedžioti po love hotel’ius, supratome, kad geriau jau vandenyne maudytis, nei po dulkes nardyti. Nužingsniavome su savo namukais atgal į autobusų stotį. Per dvi valandas įveikėme likusius 36 km. Vos išgirdus vandenyno garsus, kartu su manta nuo pečių nukrito ir visas nuovargis. Nėrėme į šiltas bangas po žvaigždėtu dangumi keliones dulkių plauti J