Kerala - Indijos Venecija

KOLLAM

Išsikapstyti iš piečiausio Indijos taško Kanyakumari nebuvo lengva užduotis. Tuk tuku į užmiestį iki autobusų stoties, autobusu iki Keralos sostinės Thiruvananthapuram (Trivandrum), galiausiai - traukinys. Kerala mus pasitiko viena šalia kitos sustatytomis krikščioniškomis bažnyčiomis bei ant tvorų išpieštais kūjais su pjautuvais ir raudonomis žvaigždėmis. Tai komunistų valdomas Indijos administracinis vienetas. Tuo tarpu į krikščionis atverstieji indai tebestato bažnyčias aukštais smailais stogais bei meldžiasi Jėzui Kristui ir šv. Mergelei Marijai. Matėme keletą gražių, senosios portugalų ar olandų architektūros, bažnyčių, tačiau dauguma jų nėra senos ir savo išvaizda į jokį architektūrinį paveldą nepretenduoja.

Mūsų tikslas Keraloje – paplaukioti vidiniais vandenimis. Važiuojame į Alleppey miestelį, iš kurio patogiausia nuomotis valtis ir laivus tokiems pasiplaukiojimams. Pasiskaičiusi apie bažnyčią su indiškų sarių ikonografija, ajurvedinį vaistažolių turgų bei žvejų turgavietę pliaže, savo kelionės draugą nesunkiai įkalbėjau bent vienai dienai stabtelėti pakeliui esančiame Kollam. Tačiau nieko, verto dėmesio, šiame miestelyje neradome. Reikia sugebėti taip įtikinančiai tą bažnyčią aprašyti ir net du turistus privilioti! :)

Štai, gražiausia, ką matėme Kollam: 

  

ALLAPPUZHA (ALLEPPEY)

Kitą dieną vietinės valdžios remiamu laivuku vidinais Keralos vandenimis išplaukėme iš Kollam į Allepey. Laivelio antrąjame aukšte karaliavome vieni -  nesezono metas. Plaukėme visą dieną, aštuonias valandas, su dviem sustojimais - pietums ir popietės arbatai. Kaina, palyginus su privačių laivų pasiūla, tiesiog juokinga – tik 300 Indijos rupijų žmogui, t.y. mažiau nei 7 USD. Tuo tarpu pasiirstyti privačia valtele tiek kainuoja viena valanda. Tegyvuoja komunizmas! :)

 

Mano patirties sudėliotas komunizmo pažinimas sunkiai dera su religija. Keraloje keistai žiūrėjosi rinkiminiai plakatai, raudonos vėliavos ir paminklai su komunizmo atributika bei šalia styrančios koplytėlės ir bažnyčios. Nesvarbu kurį Dievą tikėti – hindu, musulmonų ar krikščionių, visas gyvenimas Indijoje persmelktas religija. Tačiau, tokioje skurdžioje ir vargstančioje šalyje, komunizmas, su jo deklaruojama socialine lygybe, išsikovojo savo vietą. Daug nesigilinau į vietinių komunistų veiklą, tačiau, spėju, kad jis tik į naudą daugeliui čia gyvenančių žmonių. Be to, juk viską galima gražiai išversti ir pritaikyti savo pasaulėžiūrai. Kaip ir naujosios religijos – krikščionybė bei islamas – persismelkė hinduistine pasaulėžiūra, taip,turbūt, ir komunizmas Indijoje turėtų kvepėti jazminų girliandomis.

Neįvertinome, kad į krikščionišką komunistų valstiją susiruošėme per pačias šv. Velykas. Kaip nutuokiate - mes gerokai nuo kalendorių atitrūkę. Atplaukę į Alleppey bandėme rasti valteles - namukus pasiplaukiojimams su nakvyne, tačiau pakrantėse buvo tylu ramu, laivų kanaluose nesimatė, miestelyje daugelis įstaigų ir parduotuvių nedirbo. Sužinojome, kad švenčiamas Good Friday. Tik vėliau, suradę turistų informacinį centrą, savo nuostabai išsiaiškinome, kad tai – Didysis Penktadienis prieš šv. Velykas. Įžiūriu tendenciją, kad Indijoje susirinksime visų religijų didžiausias ir svarbiausias šventes... Kada Ramadanas? :)

Velykos, tai Velykos. Nukulniavome į bažnyčią šventinės nuotaikos pasisemti. Ir....na, bent jau aš, likau priblokšta ten regėtų vaizdų. Kaip hindu išpažinėjai savo dievus apkaišytus gėlėmis nešioja, taip Indijos krikščionys kojomis į priekį Jėzų Kristų tąsė. Rašau tąsė, nes nešantiesiems buvo sunku eiti sinchroniškai ir Jėzuliukas, papuoštas kvepiančiais jazminaičiais, buvo tampomas pirmyn atgal ir į šonus po bažnyčią.... Žiūrėjau net išsižiojusi, nes negalėjau savo akimis patikėti, ką matau. Nepamenu tokios tradicijos Lietuvoje – pataisykite mane, jei kas tiksliau žinote. Mergaitės giedojo indiško stiliaus katalikiškas giesmes, joms baigus,  berniukai patarnautojai pradėjo kelti didžiulį triukšmą mediniais instrumentais – tarškalais ir visa procesija išėjo aplink bažnyčią.  

Nors ir gaila viščiukų, bet jie labiau Velykom kvepia, nei tai, kas dėjosi bažnyčioje:

 

Hiunduistai per savo šventes nešioja gausiai gėlėmis išpuoštas karves, auksinius arklius ir drambliukus, deives ir dievus, katalikai - mirusį Kristų, įdomu, ką per Ramadaną į gatves išneša Indijos musulmonai – juk jų tikėjimas griežtai draudžia Dievo atvaizdus. Keralos maitinimo įstaigose galima pamatyti ant vienos sienos sukabintus Šivos, Ganešos bei Jėzaus Kristaus atvaizdus, na, o musulmonų religijai ant tos sienos atstovauja Mekos nuotrauka.

Alleppey miestelis jaukesnis ir įdomesnis negu Kollam: vandens augalais užžėlę kanalai, šiek tiek senosios kolonistinės  architektūros buvusiame prekybiniame arabiškame rajonėlyje, prieskonių turgus, didelis ir platus pliažas su beveik lietuviškai baltu ir smulkiu smėliuku, gausybe vietinių turistų, jodinėjančių kupranugariais, lydinčių saulę besileidžiančią į jūrą, ar, kaip įprasta, su visais drabužiais – sariais ir džinsais, besimaudančių didelėse vandenyno bangose. Tą vakarą, kai užklydome į pliažą, mums teko progos pasigėrėti stebuklingu saulėlydžiu: vienoje pusėje į jūrą leidosi saulė ir dažė dangų raudonomis, violetinėmis ir oranžinėmis spalvomis, o kitoje pusėje, žaliai geltona šviesa nušviestą didelį dangų skrodė milžiniški žaibai... Nors, spėju, saulėlydis čia kas vakarą vienas už kitą gražesnis...

Be pasiplaukiojimų vidiniais vandenimis Alleppey nėra ką daug veikti ir apžiūrinėti. Strigti tris keturias dienas, kol bus atšvęstos šv. Velykos jame nėra prasmės. Tad, kitą dieną susižvejojome ekologinę valtelę, irkluojamą irklais, ir pusę dienos paplaukiojome siaurais kanalėliais tarp vietinių kaimų.

Taip auga anakardžio riešutas. Labai skanios sultys, išspaudus obuoliuką, ant kurio jis prilipęs.

 

Dideliuose plačiuose kanaluose plaukiojo iš anksto užsakyti dideli laivai – namukai. Juose šventėmis ir mokinių atostogomis džiaugėsi šeimos su vaikais arba homogeninės vyriškos draugijos. Vyrų kompanijos – labai gausios ar vos trijų keturių asmenų, tačiau nė lašeliu nepraskiestos moteriškąja gimine. Indijoje linksminasi ir pramogauja tik vyrai. Net darboviečių organizuojamose išvykose ir pasilinksminimuose moterys nedalyvauja, nes kitaip rizikuotų savo reputacija ir neatsikratytų apkalbų. Galima pamatyti keliaujančių ir ekskursuojančių merginų iš koledžų būrelių, tačiau, iš karto po koledžo ištekintos moterys laisvalaikį leidžia tik šeimose.

Kitas išskirtinis Indijos bruožas, pastebėtas Alleppey miestelyje – gausybė grožio salonų vyrams: plaukų kirpimas, dažymas, šukavimas, kaukės plaukams, barzdos skutimas, kitos grožio paslaugos ir procedūros. Moterims skirto grožio salono nematėme nei vieno.

KOCHI (COCHIN) – FORT COCHIN

Kochi išsidriekęs per keletą Arabijos jūros salų ir du pusiasalius. Pasirinkome nuošalią jaukią užuovėją nuo didmiesčio triukšmo – Fort Cochin. Tai jaukus, turistų pamėgtas miestelis, savu laiku buvęs svarbiu prekybinių mainų tašku, dėl to jame gausu kolonistinės portugalų, olandų ir britų architektūros. Čia stovinčioje  XVI a. pr. portugalų pastatytoje bažnyčioje buvo palaidotas Vasco de Gama, iki kol jo palaikai perkelti į Lisaboną. Atvažiavę į Fort Cochin supratome, kur visi Indijos užsienio turistai slepiasi – jie visi susibūrę būtent šiame pusiasalyje :)   

Pasivaikščioti ir praleisti dieną dvi šiame miestelyje visai smagu. Gatvėse ožkų daugiau nei mašinų ir tuk tukų kartu sudėjus, pakrante išilgai forto vaikštinėja meiliai susiglaudę ar už rankučių susikibę švelnumo išsiilgę jaunuoliai, labiausiai išdykę berniukai ir mergaitės žaidžia šlapius marškinėlius jūros bangose...

Įsikūrėme šiek tiek toliau nuo pagrindinių turistinių gatvelių. Kaip jau tapo įprasta, kiekvieną naktį ketvirtą ryto klausėmės visose mečetėse vienu metu atliekamų musulmonų giesmių, kurios Fort Cochin‘e skambėjo ypatingai nesinkronizuotai ir garsiai. Tačiau vieną naktį po eilinio naktinio „koncerto“ mums teko dar ir rimtą griežtai skambantį pamokslą atklausyti. Miestelio turistai ir jo gyventojai naktį buvo moralizuojami apie valandą laiko.

Po tokios įtemptos nakties, norėdami užmiršti savo nuodėmingą prigimtį, visą dieną skyrėme kultūrinei programai. Aplankėme žydų kvartalą ir jame stovinčią XVI a. vid. pastatytą sinagogą, kurios grindys išklotos ranka pieštomis kinietiškomis plytelėmis, o lubos nukabinėtos sietynais ir spalvoto stiklo šviestuvais. Sinagogoje fotografuoti neledžiama, tad štai viena „vogta“ telefoninė nuotrauka. 

Pasirodo, prekybiniais tikslais iki Keralos atkeliavę žydai, taip stipriai įsitvirtino, kad įkurė čia net savo karalystę. Prieskoniais, šilkais ir kitomis gėrybėmis susivilioję portugalai baisiomis skerdynėmis sužlugdė žydų karalystę Indijoje, vėliau valdžios vadeles perėmė olandai, dar vėliau – britai. Šiandien Fort Cochin apylinkėse iš viso stovi šešios senovinės sinagogos, na o žydų liko tik apie 50 – 70 žmonių (visoje Indijoje jų apie 5 tūkst.). Žydų kvartalėlis su senais pirklių namukais ir antikvarines grožybes pardavinėjančiomis parduotuvėlėmis pasirodė labai patrauklus.

Graži mergaitė - antikvarinės vazos piešinys

Susipažinę su žydų palikimu, apsilankėme XVI a. vid. portugalų pirklių pastatytuose rūmuose, kurie, kaip prielankumo ženklas (o taip pat turbūt dėl išskirtinių privilegijų prekyboje), buvo padovanoti Cochin‘o radžai. Olandai XVII a. vid. rūmus atrestauravo, dėl to jie užsitarnavo Dutch Palace vardą. Salių lubos išpuoštos masyviais medžio raižiniais, sienos ištapytos sudėtingomis freskomis, vaizduojančiomis scenas iš Ramayanos, Mahabharatos ir kitų hindu legendų,  ekspozicijoje – karališkos šeimos istorija, nuotraukos iš albumų, jų naudoti daiktai, kostiumų istorija, papročiai. Labiausia mane sudomino moters padėtis karališkoje šeimoje ir apskritai Keralos apylinkėse. Radža tapdavo ne valdovo sūnus, o jo sesers sūnus, t.y. sostas buvo paveldimas moteriškąją linija. Visa karališka šeima gyveno kartu, asmeninės nuosavybės kaip tokios neturėjo, lemiamas žodis turto valdyme priklausė vyriausiąja šeimos moteriai. Dar ir šiandien Keralos apylinkėse daugumoje šeimų vaikams duodama motinos pavardė (tuo tarpu mūsų aplankytoje Bali saloje mergaitės kaip pavardę nešioja mamos vardą, berniukai – tėvo).

Deja, rūmuose fotografuoti vėlgi neleista. Tačiau....štai kelios freskos iš jų.... Nepavyko toli nuo savo nuodėmingos prigimties pabėgti, net ir vaiduoklišką pamokslą naktį atklausius.... :)

Kiniečių palikimas – žvejybiniai tinklai, verti atskiro nuotraukų albumo: