Kuala Lumpur – trumpa stotelė skrendant iš Indonezijos į Šri Lanką, kuriai skyrėme dvi dienas. Ypatingai spalvingas ir kontrastų pilnas miestas, per trumpą laiką iš varganos lūšnynų gyvenvietės išaugęs į tikrą 21-ojo amžiaus metropolį su aukščiausiais Azijoje dangoraižiais bei besiveržiančia pirmyn tarptautine prekyba. 1857 metais alavo ieškotojai iš Kinijos atsitiktinai įkūrė laikiną stovyklą dviejų upių, Klang ir Gombak, santakoje, nuo kurios ir kilo Kuala Lumpur pavadinimas – „purvina santaka“.
Tik atvykę į Kuala Lumpur, iš karto patekom į Chinatown. Hmmm....visų pirma – maisto maisto maisto, pamalonint savo skrandžius kažkuo įvairesniu nei pusantro mėnesio valgytų Nasi Goreng ir Gado-Gado :) Chinatown – tikras rojus, ten yra visko: valgių įvairiausiems skoniams, saldumynų bei gėrimų pasirinkimas ir, žinoma, gausus MIU MIU, PRADA, LACOSTE, CHANEL, VERSACE ir kitų garsių prekių pasirinkimas už ypatingai patrauklią kainą :)
Džiaugiuosi naujais Miu Miu akiniais ir Lacoste pinigine:
Už Chinatown – vadinamoji Little India: indiška šventykla, kvepianti smilkalais, bei keli indiško maisto restoranėliai – niam niam niam.
Vietiniai malajai koncertuoja naujai įrentoje mugėje Little India rajone:
Šitų neįsigijau, nes be "brendo":
Metro:
Saulei besileidžiant nuėjome apžiūrėti žymiųjų Kuala Lumpur dangoraižių PATRONAS TOWERS, kurie apšviesti iš tiesų atrodo įspūdingai. Viduje, kurio dizainas modernumu neatsilieka nuo išorės, įsikūrusi filharmonija, ofisai bei žymių prekių ženklų parduotuvės. Už jų – parkelis su sinchroniškai šokančiais fontanėliais ir krūva besifotografuojančių nuotraukoms „aš čia buvau“.
Sekančią dieną, vakarop, nuslūgus sekinančiam miesto karščiui, išsiruošėme pasivaikščioti po miesto parkus: drugelių, paukščių, orchidėjų, stirnų ir kitus. Buvo keista tokio triukšmingo, painaus, apgaubto betono džunglėmis ir smogo metropolio pačiame viduryje aptikti tikrą idilę – nesigirdėjo nei automobolių triukšmo, įkvėpti pagaliau buvo galima pilnais plaučiais, aplink įvairiausiais garsais čiulbėjo paukšteliai, o oras kvepėjo žaluma.... Džiunglės miesto vidury. Kinai – alavo ieškotojai, turėjo ką veikti, kol visa tai iškirto.... Vidury šios idilės įsikūrusi viena pagrindinių miesto mečečių, pastatyta apie 1963 metus. Turistai į ją neįleidžiami, tad pasivaikščiojome aplinkui.
Miestas:
Tad tiek tos purvinos bet žavingos savo chaosu pelkės. Jau iš vakaro išvažiavome į oro uostą, kuriame naktis geriant kavą, naršant internete, rašant blogus ir tvarkant nuotraukas prabėgo net nepastebėta. Iš ryto mus pasitiko spalvotų sarių, sarongų ir besiplaikstančių sijonų šleifai…. Štai čia jau panašiau į Little India - Šri Lanka :)
Atsikėlę iš ryto tiesiu taikymu nužingsniavome į tą patį bufetuką, kuriame pralūkuriavome visą vakar dienos pusiaudienį. Šį kartą laukimas, prasidėjęs 9 val. ryto, tęsėsi iki vidudienio. Panašu, kad taip galima nežinia kiek prasėdėti. Pradėjome kalbėtis su vairuotojais, besisiųlančiais nuvežti motoroleriais. Kai jau buvome susitarę, autobusiuko vairuotojas ženkliai nuleido kainą ir mes pagaliau pajudėjome.... :)
Kylant į kalnus mus pasitiko kalnų kaimai, lyg juodu sniegu apsemti pelenais. Žmonės, bendromis jėgomis valantys namų stogus, atkasinėjantys kiemus ir kelius. Daržai taip pat užkloti storu pelenų sluoksniu, po mėnesio kito virsiančiu naudinga trąša.
Atvykome virš debesų. Į žiemą. 5-10 laipsnių šilumos mums atstojo visus minus dvidešimt, tad labai užjaučiame visus bebaigiančius žiemoti Lietuvoje ir Vokietijoje. Įvertinus, kad patalpos nešildomos, o vanduo - oro temperatūros, sąlygos tikrai nelepinančios. Tačiau, atsivėrę kalnų virtinės vaizdai, vaikštant per kojas slystantys debesys ir grėsmingus garsus leidžiantis, liepsnojančiais akmenimis besispjaudantis Bromo ugnikalnis, dieną savo jėgą demonstruojantis virstančiais iš kraterio dūmais, naktį – ugnies ir žiežirbų fejerverkais... Šis reginys ir nenumaldomos jėgos atmosfera įtraukė mus sustabdydamas laiką...
Pirmąjį vakarą ugnikalnio didybę ir jo skleidžiamus garsus stebėjome kartu su vokiečių iš Kiolno pora, kurie, kaip ir mes, apžavėti šio kerinčio gamtos reiškinio, praleido medituodami į kalną daugiau dienų, nei buvo planavę. Net vokiečiai giliai į kišenę nugrūdo savo gyvenimo moto „Ordnung und Disziplin“!
Kitą dieną, pro debesų patalus prasiskverbus saulutės spinduliams, iškopėme į kalnus iš aukščiau pasigrožėti ugnikalniu ir žvilktelėti į kraterio vidų.
Kol Giedrius pažindinosi su Bromo per foto objektyvą, užhipnotizuota kalnų grožio ir didybės, po truputį pradėjau kopti aukštyn. Nė nepajutau, kaip pasiekiau aukščiausą kalnų virtinės viršūnę, nuo kurios galėjau apžvelgti ir įkvėpti viską, ko nedengė debesys ir smalkiai: stūksančius ratu kalnus, kalnų kaimukus su daržais, užklotus storu juodų pelenų sluoksniu, dūmais virstantį Bromo, kuris naktį nuo šios virūnės turėtų atrodyti lyg ugnimi kunkuliuojantis ir liepsnomis besispjaudantis katilas. Žinoti, kokio neįvardinamo grožio yra žemės gamta, ne tas pats, kas kiekviena savo kūno ląstele suvokti, jog mes esame visos šios neaprėpiamos didybės, begalinės jėgos, dieviškos kūrinijos dalis......
Popiet vietos gyventojų motoroleriais buvome nuvežti į pačią Bromo papėdę. Šalia rymanti hindu šventykla, nuklota juodais pelenais ir neskleidžianti jokių gyvybės ženklų, rodėsi lyg vaiduoklis iš fantastinio filmo.
Ugnikalnio papėdėje – aukos dievams. Kai jis ne toks aktyvus ir mažiau pavojingas, aukos metamos tiesiai į kraterį. Yra ir laiptukai tam, vedantys iki kraterio viršaus. Bromo apylinkėse gyvenančios bendruomenės mažiau musulmoniškos, daugiau hindu tikėjimo. Tai palikuonys senųjų Java gyventojų, pasitraukusių Bromo ugnikalnio prieglobstin, saloje vykstant atvertimui į islamą.
Sušalome. Pasišildyti ir pavakarieniauti susirinkome jau beveik namais tapusioje šeimyninėje užkandinėje - bufete. Besišildydami pravakarojome kartu su užkandinės šeimyna bei vietos gyventojais. Sutinkome kopinėtoją į kalnus ir ekologijos savanorį, valantį ugnikalnių kraterius nuo šiukšlių bei šviečiantį savo žemiečius aplinkosauginėmis temomis. Sunku įdiegti žmonėms suvokimą, kad krateryje gyvenančių dievybių plastikiniais buteliukais ir celofaniniais maišeliais nepapirksi. Užskandinės savininkų dukrytės visą vakarą prasėdėjo žiūrėdamos video klipus mano kompiuteryje. Labiausiai džiaugėsi ir negalėjo akių nuo ekrano atitraukti, pamačiusios vandenyno bangas... Pasigirdus griausmingiems garsams ir pradėjus dardėti bufeto langų stiklams, Giedrius pašoko, susirinkęs visas savo kameras. Tą vakarą Bromo buvo ypatingai kalbus ir dosnus vaizdų:
Iš ryto viskas skendėjo rūke ir debesyse.
Kelionė atgal truko trumpiau, buvo pigesnė ir lengvesnė. Atvykstant beveik dvi dienas pralukūriavus Prabolinggo, sužinojome, kad iš ten yra traukinukas, vežantis tiesiai į Yogyakartą. Išvykimo iš Bromo išvakarėse susipažinome su keliautojo iš Australijos ir vietinės indonezietės pora, kurie, išsinuomotu džipu mus ryte nuvežė iki Prabolinggo traukinių stoties. Traukinukas iš tiesų pigiau grybų – tik 2,5 dolerio. Kelionė – 8 valandos.
Apmažėjus keleiviams, žinoma, buvo rašomas blogas :)
BOROBUDUR ŠVENTYKLA
Yogyakartą pasiekėme sutemus. Mūsų kelionė į Bromo užtruko daugiau laiko, nei buvome primetę. Turime tik vieną dieną iki išskridimo į Kuala Lumpur, o aš dar buvau planavusi aplankyti Borobudur šventyklą bei labai smalsu pamatyti tradicinį lėlių šešėlių teatrą. Laiko neperdaugiausia, taigi, mano planuotas „pasiburubudurinimas“ ir filmukas apie Knysliuko keliones nuplaukė. Atsikėlusi ketvirtą rytą, nespėjusi apšilti po kalnų šalčių, nukulniavau į turistinę agentūrą ir, kartu su dar keliais turistais 6-tą ryto jau stovėjau prie Borobudur šventyklos vartų. Tai viena svarbiausių budistinių šventyklų pasaulyje, pastatyta apie 750-850 metus po Kr. Žinoma, įspūdingiausia ji – sautėtekio metu.
Šventykla graži, gerai, kad pamačiau, tačiau kartu įsitikinau, kad turistinės ekskursijos – ne mano keliavimo stilius. Buvo duotos dvi valandas, kurias visas ir pravaikštinėjau šventykloj. Į šalia esantį muzieju nebespėjau, nors, tiesą pasakius labai stipriai į jį ir nesiveržiau. Tačiau medžio pavėsyje kur nors šalia šventyklos mielai dar būčiau pameditavusi.
Greitai tos ekskursijos susisuka – 10-tą ryto jau buvau “namie”. Pamiegojus, paskutinį kartą paklaidžiojus triukšmingomis Yogyakartos gatvėmis, vakare apsilankėme mistiniame lėlių šešėlių spektaklyje. Tai adaptuotas turistams renginys. Tikras spektaklis yra ceremonijų dalis ir trunka iki 5-ių valandų ryto. Gamelan muzika, kuri Javoje yra ne triukšminga, kaip Bali, o meditatyvinė, mistiškai skambantys moterų balsai, hipnotizuojantis lėlininko monologas bei jo meistriškai valdomų lėlių spektalis.... Visą šį užburiantį reginį įdomu stebėti tiek iš šešėlių pusės, skirtos žiūrovams, tiek iš kitos „ekrano“ pusės, kur daininkės ir pavalgyti spėja :)
Pavargau nuo vietinio, indonezietiško, maisto – gal tai ženklas, kad pribrendo laikas palikti šį salyną. Vietiniai minta faktiškai vien tik aliejuje virtu, dažnai į tešlą įvyniotu, maistu, kitaip sakant, viskas „fryrinta“. Salos, žinoma, turtingos vaisiais, tačiau vietiniai nelabai juos „kultivuoja“. Bali tuo atžvilgiau geriau – ši sala labiau orientuota į turizmą, tad, įgyvendindami turistų norus, ir patys baliečiai sultis gerti pradėjo.
Noriu į Indiją. Kiek girdėjau, ten skaniau J Artimiausias traškas vizoms pasidaryti - Šri Lanka. Tikslios informacijos neturime, bet bandysime nukeliauti ten ir viską patikrinti J Skrendame per Kuala Lumpur, Malaiziją, kur praleisime porą dienų.
"Gražiausi" ir įspūdingiausi apartamentai vienai nakčiai pasitaikė Kutoje už 8 USD, kuriuose miegojau pasiklojusi savo sarongą:
Nuotraukos neperteikia priplėkusių nuo drėgmės kvapų, nesimato skruzdėlyčių, voriukų, driežiukų geko bei kitų mielų padarėlių. Tokiuose pigiuose kambariuose stengiuosi per daug nesileisti į apmąstymus, kada paskutinį kartą plauta patalynė, todėl sarongas visada praverčia :)
Munduk, 10 USD:
Uluwatu, 10 USD:
Padang Bay, 10 USD:
Amed, 10 USD:
Livoni, 12 USD:
Kuta, 12 USD:
Mūsų namai Ubud’e, 15 USD, tik vėliau persikėlėme į kitą kambarį, kurio nenufotografafome:
Karštas vanduo pasitaiko retai, dažniausias variantas – oro temperatūros. Tualetas kartais būna su klozetu, kartais tupiamas, kaip mokykloj. Šalia tokio tualeto yra kraniukas ir vandens talpykla, iš kurios kibiriuku nuleidžiamas vanduo tupykloje arba klozetas, jei jis be bakelio. Kartais tokiame tualete nėra ir dušo. Tokiu atveju tuo pačiu kibiriuku ir praustis reikia :) Ne iš kart įkirtau šio proceso sistemą – reikėjo man prausimosi kursus praeiti :) Kambaryje, kuriame nakvojome šalia Besakih šventyklos už 6 USD, taip pat Bromo ugnikalnio kaime, tokia prausyklos buvo bendro naudojimo. O Ubud’e turėjome ir šiltą vandenį ir net vonią, ko daugiau niekur dar neteko pamatyti :)
Kalbant apie “budget room”, dažniausiai didmiesčiuose, galima nebrangiai gauti lovą ir draugiškai dalintis dideliu kambariu su kitais keliautojais. Tokie apartamentai vadinami "dorm". Kaip mes hosteliuose Tokijuj po keturis miegojom, bet yra tokie, kur po dešimt - dvidešimt žmonių miega. Jei viešbutis tvarkingas ir švarus, lieka tik viena bėda - jei kas užknarktų naktį…. :) Nuotrauka iš Giedriaus archyvo, man dar neteko tokiame nakvoti:
Na, o šiuo metu gyvename pačiuose gražiausiuose apartamentuose, tikruose princesiškuose rūmuose. 155 metų senumo namo šeimininkai - angliakalbiai išsilavinę indų aristokratai. Kandy, Šri Lanka, 15 USD:
