Incredible India....
(Indiją pasauliui reprezentuojantis šūkis)
BENGALURU (BENGALORE), KARNATAKA
Iš žaliosios Dievo rezidencijos pietinėje Indijos valstijoje Keraloje („Kerala. Gods own country“ - visose iškabose ir reklamose skelbia valstiją reprezentuojantis šūkis) nusiteikėme nelengvai kelionei šiaurės link. Šalis didelė, keliaujame naktiniais autobusais ir traukiniais, vienu ypu visą atstumą įveikti sunku. Nusprendėme kelis kartus stoti. Pirmoji stotelė – Karnatakos valstijos sostinė Bengaluru, IT plėtros dėka tapęs vienu iš didžiausių Indijos miestų. Vasara įsibėgėja, oras kaista vis labiau, ekskursuoti triukšmingais, dulkėse ir automobilių išmetamosiose dujose paskendusiais didmiesčiais ne pats tinkamiausias metas. Lyg transporto ir žmonių keliamo triukšmo būtų per mažai, per kolonėles, pakabintas gatvių stulpuose, garsiai leidžiamos indiškos pop muzikos melodijos. Gerai, jei yra žaliųjų oazių – parkų ar ežerų, kuriuose galima pasisilėpti nuo alinančio vyksmo mieste.Tad visų pirma vieną po kito Bengaluru aplankėme jame esančius parkus: Lalbagh botanikos sodą su jame stūkstančiais tūkstantmečiais medžiais ir tyvuliuojančiu ežeriuku bei Cubbon pramogų parką. Pats tas pagulinėti ant žolytės medžio pavėsyje, pasislėpus nuo kaitros.
Deja, nuo smalsuolių akių medžio pavėsis paslėpti nepajėgus. Pavargome reaguoti į visus dėmesio reikalaujančius interasantus, uždavinėjnčius tuos pačius klausimus „Where are you from?“, „What is your name?“, „Do you like India?“, „How old are you?“, „Are you married?“ bei į nesibaigiančius įkyrius prašymus fotografuotis. Nesvarbu - norime pailsėti, atsikvėpti ar kalbamės ir nenorime būti pertraukiami – indai lyg zombiai vienas po kito iš visų pusių šoka tiesiai į veidus nieko aplinkui nežiūrėdami, nes jiems šiuo metu būtinai reikia „photo“ arba jie nori tau parduoti akinius nuo saulės. Žodis „no“ yra tiesiog negirdimas arba nesuprantamas. Jei primygtinai prašomi leidžiamės nufotografuojami mobiliuoju telefonu, per sekundę fotografų prisirenka visas tuzinas ir tuomet jau papuolame į tikrus spąstus, iš kurių gražiuoju ištrūkti nebeįmanoma - tiesiog, susirenkame daiktus ir sprunkame neatsigęždami.
Keliaudami mes ir patys fotografuojame žmones. Visose aplankytose šalyse nei karto nepasakėme “ne” norintiems mus nufotografuoti ir nepristodavome prie žmogaus, jei jis nenorėdavo būti fotografuojamas. Tačiau Indijoje viskas susivėlė į neišnarpliojamą siūlų kamuolį. Vengiame gatvėje susitikti žvilgsniais, nes tai neišvengiamai vestų prie nerišlaus „bendravimo”.
Miesto parkuose šiek tiek ramiau, tad, viešėdami Bengaluru, dienomis nuo kaitros slėpėmės juose. Čia laiką leisdavo šeimos su šilto maisto ir karštos arbatos termosiukais, berniukų ir mergaičių porelės, vaikinai, susikibę už rankų, ar šiaip pavieniai vyrai, prigulantys numigti ant žolytės. Vieta, kurioje pasiklodavome sarongus, tuojau pat virsdavo Bermudų trikampiu. Smalsu būdavo sužinoti, kokią šalį, iš kurios mes atvykę, atraportuodavo mamų primokytus klausimus uždavinėjantys vaikai. Spėju, mažieji pasiuntinukai daug naujų negirdėtų šalių žemės gaublyje prispalvino :)
Pavieniai vyrai ar vyrų poros, ratais vaikščiojantys ir į mus šnairuojantys, iš pradžių atrodė juokingai, vėliau - apgailėtinai. Keistomis trajektorijomis jie pirmyn atgal marširavo. Nesvarbu - mes pačiame pievutės viduryje ar kokiame keistame pakraštyje, jų kelias būtinai tai pro vieną, tai pro kitą mūsų šoną vesdavo. Galiausiai, apžiūrėję iš visų pusių, įsitaisydavo netoliese. Po kurio laiko būdavome viso tuzino stebėtojų, nenuleidžiančių nuo mūsų vikrių akučių, apsėsti.
Privatumo Indijoje mažai. Biudžetinių viešbučių, kuriuose mes apsitojame, personalui nieko nereiškia naktį įkišti nosį į kambarį (po pirmo tokio karto, žinoma, pradėjome duris rakinti iš vidaus), ateiti pasikolinti pinigų viešbučio klientų grąžai, pasibelsti aštuntą valandą ryto ir pasiūlyti kavos ar skalbimo paslaugas. Apie privačią erdvę viešoje vietoje tenka visai pamiršti. Toks dalykas, kaip asmeninė erdvė, šiame pasaulyje neegzistuoja. Jei norėdmas ją išsaugoti turguje pirkdamas vaisius, laukdamas staliuko maitinimo įstaigoje, stovėdamas eilėje prie bilietų kasos, lipdmas į autobusą ar kur kitur skubėdamas, bandysi išlaikyti pagarbų atstumą tarp žmonių, nežinia kiek teks laukti, tačiau garantuotai niekur nespėsi, nes prieš tave akimirksniu įsigrūs kokie trys - penki indai. Nepiktybiškai – toks elgesys yra visuotinai priimtas, niekas net nesusimąsto, kad galima viską atlikti ramiai, nesistumdant ir be grūsčių.
Labai gaila, tačiau norint išsaugoti bent minimumą asmeninės erdvės, tenka būti itin griežtu ir nepalaužiamu. Nustojome šypsotis kiekviename žingsnyje, taip, kaip buvome įpratę Bali. Mažiausias prielankumo ženklas – atsakymas į klausimą, šypsena ar žvilgsnis - ir tu jau įklimpęs. Teks gintis nuo zombių nuogais ginklais, nes diplomatija čia nesuprantama.
Kartais pasitaiko sutikti mandagių ir neįkyrių pašnekovų, kalbančių rišliais sakiniais, galinčių papasakoti apie savo šalį. Pasitinkame juos lygiai taip pat - su išankstiniu priešiškumu, saugodamiesi įkyruolių. Pirmieji klausimai visada tie patys, tad kai „prafiltruoji“, kas per pašnekovas, būna smagu pabendrauti ir tuo pačiu pasiguosti, kokius vargus mums tenka Indijoje vargti :)
Zombiais mano įvardintieji išskirtinai yra tik vyrai. Dar nepapasakojau apie jų lytinio nepasitenkinimo problemas. Ne tik baltosios moterys kenčia nuo Indijos vyrų „dėmesio“. Indės pačios nešiojasi sarių smeigtukus rankose, kad galėtų grūstyse apsiginti nuo bandančių pasigraibyti. Štai prie ko priveda griežtas papročių ir tradicijų laikymasis, kai seksas yra prieinamas tik po santuokos ir, kai esant nesėkmingoms santuokoms, žmonės dėl visuomenės spaudimo nesiskiria. Giedrius sako, kad pamačius tokius vyrus, pagarba dingsta visai vyriškąjai giminei...
Moterys mus dažniausiai stebi iš tolo ir šypsosi, kartais šiek tiek daugiau pakalbina, bet neįkyriai ir nelįsdamos į akis. Niekada neatsakome kuklioms ir nedrąsioms, tačiau labai smalsioms mergaitėms, norinčioms pabendrauti, paliesti, prisiglausti, apkabinti ar palaikyti ranką savo delnuose bei kartu nusifotografuoti, užfiksuojant šiuos prisilietimus :) Tiesa, kol kas jos prieina tik prie manęs. Sunku vertinti kodėl, tačiau, manau, kad Giedriaus nekalbina dėl tradicijų ir papročių įskiepyto kuklumo. Tuo tarpu vyrams ir vaikinams mes būname įdomūs įvairiai: kartais abu, kartais tik Giedrius, kartais tik aš. Vieniems esame įdomūs abu tiesiog kaip egzotika, kitiems smalsu su manimi nusipaveiksluoti, tačiau nedrįsta tiesiai prašyti, kai Giedrius šalia, tad kalbina jį, na, o kiti vaikinai akivaizdžiai domisi Giedriumi, į mane nė akies krašteliu nežvilgtelėdami. Mėgaujuosi tokiomis ramybės akimirkomis, kai jaučiuosi lyg nematoma :)
Giedriui kartais tenka ir „madam“ pabūti:
- Which country, madam?
- Lithuania.
- Good place, very nice.... What is your name, madam?
- Giedrius – mandagiai atsakinėja kavalieriui „madam“, vos siekiančiam jai pečius :)
Kartą šią žydraakę blondinę net į moterų patikrinimo punktą nusiuntė :) Įeinant į prekybinius centrus Indijoje, kaip oro uoste, stovi apsauginiai su metalų detektorių įranga. Einant pro vienus vartus vyrai tikrina vyrus, einant pro kitus – moterys tikrina moteris. Tad tą mano pasakojamajį kartą vyrų apasuginis nepriėmė Giedriaus ir nusiuntė jį į moterų patikrinimo punktą, tačiau moterys išsigando madam gauruotos krūtinės ir ji, išdidi ir nepaliesta, į apsipirkinėjimo meką pateko nepatikrinta :)
Mano vardinami sunkumai tikrais vargais tapo Indijos didmiesčiuose. Tamil Nadu ir Keraloje viskas atrodė juokinga ir vertė šypsotis, tačiau milijoniniuose miestuose juokai baigėsi. Kelionė per Indiją virto sunkiu darbu. Liūdna, tačiau dingo pasitikėjimas indais. Norisi pasitikėti žmogumi, tačiau nuolat reikia saugotis, kad nebūtum apgautas. Vienoje vietoje padės, kitoje – būtinai „išdurs“. Visų pirma mums, kaip turistams, dažnai yra sakomos ženkliai aukštesnės kainos. Geriausias pavyzdys – tuk tuk‘ų vairuotojai, kurie vietoje 50 rupijų net nemirksėdami gali užsiprašyti dviejų trijų šimtų. Kaip vėliau sužinojome, patys indai taip pat nuolat kariauja dėl kainų. Vieni kitus jie apgaudinėja ne taip grubiai, kaip užsieniečius, tačiau Indijoje visiems tenka išlikti nuolatiniame būdrume.
Atskira tema – eismas didmiesčių gatvėse. Eismo taisyklių nėra. Visos transporto priemonės - sunkvežimiai, autobusai, lengvieji automobiliai, motociklai, motoroleriai, tuk tuk‘ai ir dviračiai nardo be eismo juostų, nežiūrėdami šviesoforų (pvz. gali būti sudrausmintas policijos, jei pravažiuodamas per žalią nepraleidai skubančių dengant raudinam šviesoforo signalui), užlindinėja vieni prieš kitus ir ištisai signalizuoja. Visoje Azijoje garso signalas daug dažniau naudojamas negu mūsų kraštuose. Tačiau, kaip sužinojau iš Giedriaus, signalai Azijoje turi reikšmę: viengubas signalas gali reikšti, pvz., „aš čia esu“, dvigubas „lenkiu“ ir t.t. Indijoje signalai neturi jokios reikšmės – rodosi, signalizuojama ištisai, be jokių priežasčių, prarandant reakciją į juos. Ką jau kalbėti apie dėl distancijos trūkumo užlenktus šoninius veidrodėlius ar nardimą prieš eismą.
Apie visiems girdėtus išmaldų prašytojus Indijoje savo pasakojimais nebesiplečiu - murzini vaikai su kūdikiais ant rankų, moterys su vaikais, luošiai, seniai, piligrimai.... Tai mažiausia, ko galima tikėtis iš Indijos. Bent jau kiek mums iki šiol teko pamatyti (girdėjau, kad šiaurinėje Indijoje situacija kur kas blogesnė).
Įdomesnė išmaldos prašytojų rūšis, jei galima būtų taip išsireikšti, – transvestitai. Kartą sutikome strypčiojantį kelkraščiu transvestitą nubalintu veidu, ryškiu makiažu, pasipuošusį trumpu džinsiniu sijonėliu, leopardinio audinio maikute bei besiplaikstančiu raudonu šaliu rankose, tačiau išmaldų prašytojai paprastai dėvi sarius. Transvestitai Indijoje – atskira tema, kuria, norint neprimeluoti, reikėtų pasidomėti nuodugniau. Aukų jie prašo suteikdami palaiminimus, tad gal būt manoma, kad jie neša sėkmę ar apsaugą. Ypač daug tokių palaiminimus dosniai dalinančių gražuolių, pasipuošusių sariais, raudonai pasidažiusių lūpytes ir su gėlėmis plaukuose galima sutikti keliaujant trakiniais. Transvestitų prisibijoma, nes jie dažnai būna agresyvūs. Mums to patirti neteko, atvirkščiai, dažnai pasitaiko visai linksmų, „prie jumoro“, vyrukų :) Ypač gražiai mergaitiškai apie plaukus ir apdarus, vienos kitas pagirdamos, pabendraujame, susitikusios moterų tualete :)
Be parkų Bengaluru aplankėme vieną šalia kitos XVI a. pastatytas šventyklas Bull Temple ir Dodda Ganesha Temple. Žemiau stovinčios sėkmę, džiaugsmą ir laimę nešančio Šivos ir Parvati sūnaus drambliuko galva Ganešos šventyklos viduje pastatyta milžininška jį vaizduojanti skulptūra, kurios per jazminų ir kitų gėlių girliandas net nesimato. Pati šventykla taip pat nėra įspūdinga.
Aukščiau, palipus laiptais, stovi graži, balto marmuro Bull temple, kurios pagrindiniame šventoriuje – milžiniškas bulius. Joje mus pasitiko džiugiai nusiteikęs šventikas, gavome palaiminimą, po „klecką“ ant kaktos ir net galėjome fotografuoti bulių iš visų pusių, kiek tik širdis geidžia.
Tačiau pati gražiausia šiame mieste man tapo šventyklėlė, kurios nerasite jokiame gide. Užtikome ją beklaidžiodami tamsiomis gatvelėmis miesto centre. Joje vyko šilta ir jauki mažos bendruomenės ceremonija, šventyklėlėje vyravo gera ir draugiška atmosfera. Mums buvo leista filmuoti, fotografuoti, o po ceremonijos šventės dalyviai bei šventikai maloniai kvietė prisijungti prie šventinės vakarienės.
Greitai ir sklandžiai su hindu šventyklomis susisukome. Užtat strigome musulmoniškame Las Vegase, kuriame praleidome net du vakarus ir vieną popietę. Veiksmas vyko musulmoniškame rajone esančiame triukšmingame, spalvotame miesto turguje šalia masyvios ir impozantiškos Jama Masjid mečetės. Atokiau nuo didžiosios mečetės fasadu į greitkelį stovi mažutė musulmoniška šventyklėlė, kuri tomis dienomis, kai mes aplinkui maklinėjome, buvo išpuošta lietuviškos trispalvės spalvų lemputėmis, o malūnėlis kupolo viršūnėje priminė Moulin Rouge.
Mini mečetės viduje - hindu stiliumi gėlėmis apkaišytas kapo formos altorius. Paprastai mečetės būna gražios ir akį traukiančios tik savo išore – bokštelių, langelių ir arkų architektūra bei impozatišku Alaho didybę skelbiančiu dydžiu, bet viduje nieko, išskyrus kilimėlius, suklotus Mekos kryptimi, nėra. Tačiau indai linkę improvizuoti. Didysis kapo formos altorius žmonių apsuptas iš visų pusių, ant jo kraunamos gėlių girliandų aukos, kiti maldininkai susėdę į palei sienas sustatytus altorėlius – kiekvienas veidu į savo Meką.
Vieną vakarą, pravažiuodami autobusu, matėme net taip labai trokštą išvysti musulmonišką procesiją, tiksliau, pasiruošimą jai - procesijai rykiavosi Mekos bokštai, bokšteliai ir auksiniai kupolai bei ruporai su garsiai skambančia muzika.
Nekalbant apie triukšmingoje, sausakimšoje, be taisyklių važiuojamoje didmiesčio gatvėje šalia šaligatvio kojomis į viršų gulinčią nudvėsusią karvę, labiausiai atmintin įstrigęs reginys – turgaus dantistai. Pasirodo, protezavimui didelio mokslo ir investicijų nereikia. Viskas labai paprasta: apskrętusi kėdutė, keletas parūdijusių įrankių, šiek tiek vandenuko gerokai nudėvėtame buteliuke – ir kiši pacientui pirštukus į burną, kuriais gal būt ką tik sau nosį pasikrapštei. Negalvojant apie šiuos mažus ir nereikšmingus niuansus, kurių dydis ir svarba, kaip begalvotum, daugiausia nuo mūsų vaizduotės priklauso, finansiškai labai apsimoka Indijoje dantis taisytis. Viskas atrodo štai taip:
Vieną vėlų vakarą, besibraunant pro net naktį nemažėjančias grūstynes šaligatviuose, buvome užkalbinti garbaus amžiaus, gražiai pražilusio indo –komunisto. Intelektualus vyras, buvęs mokytojas, šiek tiek kalbantis rusiškai. Rusų kalbą tarybiniais metais mokiusi moteris gerai „praplovė“ tuomet turbūt labai dailiam vaikinui smegenis. Vyriškis įtikėjęs SSSR didybe ir tuometine jai priklausiusių šalių gerove. „Soyedinaytes opyat, bratya“ - kartojo jis mums šypsodamasis žvilgančiomis akimis. Įsitikinimai tokie tvirti, kad net nebandė suprasti priežasčių, dėl kurių jokiais būdais nenorime grįžti į senąją sistemą. Pasidomėjau apie indų komunistų santykį su religija. Dauguma jų, kaip ir deklaruoja komunizmo doktrina, ateistai. Tiki tuo, ką gali pamatyti akimis, užuosti nosimi, išgirsti ausimis, paragauti liežuviu, pačiupinėti pirštais ir palytėti oda. Tačiau, iš pokalbio su mūsų pašnekovu, supratome, kad bent jau šiam žmogui pats komunizmas tapo religija. Spėju dauguma indų komunistų taip pat fanatiškai savo tiesą įtikėję. Nežiūrint pažiūrų skirtingumo, buvo smagu su šiuo žmogumi pabendrauti. Pokalbio kulminacijoje Giedriaus ir indo-komunisto duetas vidury naktino indiško chaoso sudainavo „...kak mnie dorogi podmoskovskije večera....“. Incredible India! :)
Paskutinį vakarą, prieš išvykstant naktiniu autobusu iš Bengaluru, užklydome į prabangų, „VIP‘inį“, rajoną. Pasijutome patekę į pasaulį, nuo kurio esame gerokai atitrūkę. Keliaujame pigiai, malamės, taip sakant, kartu su žemiausiomis kastomis. Užklydus į šį vartotojiškų svajonių rojų mus apgaubė šviečiančios rėkiančios vakarietiško pasaulio reklamos, parduotuvės, restoranai, barai su europietiškų kainų meniu, merginos, vilkinčios aptemptus džinsus, atviras maikutes ant petnešėlių, avinčias blizgančius aukštakulnius... Buvau pamiršusi, iš kur atvažiavu... :)
HYDERABAD, ANDHRA PRADESH
Antroji stotelė kelyje į šalies šiaurę – Andhra Pradesh valstijos sostinė Hyderabadas. Miestas mus pasitiko didžiule audra, po kurios bridome per vandens ir jo pakeltų šiukšlių jūrą, vietomis siekiančią iki pusės blauzdų. Sudėtingiausiais momentais buvome labai susikaupę, tad šis filmukas iliustruoja tik paskutinius žingsnelius, kai vanduo jau buvo nuslūgęs:
Mano ausims jau pats miesto pavadinimas skamba gana arabiškai. Ir iš tikrųjų – apvaikščioję rajonėlį, kuriame įsikūrėme, pasijutome lyg būtumėme į musulmonišką šalį užklydę. Jei nuo nesibaigiančio judesio, triukšmo, dulkių, nuolatinio saugojimosi, kad neužkliūtum už žmonių, kur nors neatsitrenktum ar neįliptum, galutinai neatbunki, akys tarp apgriuvusių ir aptriušusių stačiakampių dėžučių pavidalo pastatų, apipintų elektros laidų ir kabelių raizgalyne, užklius už senovinių arabiškos architektūros statinių su įmantria fasadų – langelių, arkų, balkonėlių - puošyba. Mečetės, sustatytos viena šalia kitos, gieda kiekviena savo giesmę Alahui. Didžiausia pasaulyje mečetė Mecca Masjid įspūdžio nepaliko, tad nuotraukos tik su apsimuturiavusia tetule 40 laipsnių karštyje:
Šalia Mecca Masjid esantis musulmonų pasididžiavimas Charminar‘as ir didžiulis turgus Laad Bazaar įtraukė į tikrą arabišką pasaulį.
Hyderabadas mums tapo dar sunkesniu išbandymu negu Bengaluru. Žmonių ir transporto kelis kartus daugiau, triukšmas ir chaosas dar didesnis, karštis pakilo virš 40°C, dulkės tiesiog strigo gerklėje. Mieste yra keletas parkų ir net didžiulis Hussain Sagar ežeras miesto viduryje, tačiau net sėdint ant jo kranto pilnais plaučiais įkvėpti nepavyksta – oras toks pat sunkus ir stringantis gerklėje, kaip ir miesto gatvėse. Ežero viduryje 1992 metais pastatyta Budos statula. Statulą miestas reklamuoja kaip įžymybę dėl jos dydžio - 17.5 metrų aukščio ir 350 tonų svorio. Tačiau mums įdomesnė pasirodė istorija, kaip šis monolitas buvo transportuojamas: beplukdant į postamento vietą, Buda paskendo ir išgulėjo po vandeniu net du metus, kol vėl dienos šviesą išvydo. Tipiškas indams darbo metodas :) Manau, ši istorija daugiau žiūrovų pritrauktų :)
Labiau negu pilka Budos skulptūra pilkų daugiaaukščių ir pilko dangaus apsupto papilkėjusio ežero vidury mums patiko Birla Mandir šventykla, pašvęsta Venkateshwara‘i. Didinga balto marmuro ant aukštos uolos su vaizdu į ežerą ir visą miestą šventykla, pastatyta 1976 m., mums pasirodė gana vykęs projektas. Prie pagrindinio šventoriaus, kartu su visais piligrimais, atstovėję milžinišką eilę, panašią į eilę prie Juodosios Motinos Monserat vienuolyne Barselonoje, gavome po raudoną klecką ant kaktos, švęsto vandens bei prasado (šventinto saldaus maisto). Paprastai į pagrindinius šventorius hindu šventyklose nepatenkame, o štai šios šventyklos misija – religijų solidarizacija. Radome plokštes su tekstais ir scenomis iš krikščionių, judaizmo bei Konfucijaus raštų. Šventyklos balta spalva – tikra atgaiva akims, pavargusioms nuo spalvų trūkumo pilkame Hyderabade, jos stovėjimo vieta – aukšta uola – tiesiogine prasme buvo tikras džiaugsmas plaučiams. Na, o sodriomis spalvomis nudažęs dangų saulėlydis ir po jo sekusi pilnatis - atgaiva sielai. Deja, kamerų bei mobiliųjų telefonų į Birla Mandir įsinešti neleidžiama. Šventykloje yra senovinių knygų ir raštų biblioteka, tačiau, mūsų didžiam liūdesiui, bibliotekininkas susirgo ir į išminties šventovę nepatekome.
Didžiausia Hyderabado įžimybė – Golconda fortas, pastatytas XVI a. Didžiulis miestas – tvirtovė suprojektuotas taip, kad sušukus perspėjimo signalą, garsas arkų pasažais pasklinda per visą miestą. Jame buvo ir mečetė, ir haremas, ir net vandentiekio sistema. Pirmą kartą militaristinis statinys man paliko didelį įspūdį.
Saulutė dieną kepino negailestingai, fortas didelis, vaikščioti po jį bei kopti aukštais laiptais iš tiesų reikėjo nemažai valios pastangų. Tačiau, kai tave be paliovos persekioja pulkai indų, galų gale suvoki, kad saulutės kaitra, palyginus su jais, tikra Dievo palaima.... Jautėmės lyg bėgliai. Nusižiūrėjome stogelį, nuo kurio Giedrius ruošėsi panoramas leidžiantis saulei fotografuoti. Norint ant stogelio patekti, reikia pro krūmynus ir bruzgynus, saugantis, kad neįliptum kur nereikia, prasibrauti, tačiau.... nespėjome net ant stogo užlipti, jau buvome susekti ir šeima su verkiančiais išsigandusiais vaikais, nesuprantančiais, kas tėvams pasidarė, atsivijo iš paskos. Iki tol buvęs tuščias, apleistas ir niekam neįdomus stogelis staiga tapo bene populiariausia vieta visame forte. Lankytojai keitėsi – viena grupelė, antra, trečia.... Tikras rojus būdavo tos kelios ramybės minutės tarp ekskursantų pamainų. Kategoriškai pradėjome atsisakyti paveiklsuotis, tačiau vis tiek buvome primygtinai prašomi. Giedrius nusileido vienai vienintelei nuotraukai, su sąlyga, kad po jos būsime palikti ramybėje. Tokiam rimtam projektui į fotografų mobiliaisias telefonais sąjungą įstojau ir aš.
ALIBABA IR KETURIASDEŠIMT PLĖŠIKŲ
Hyderabadas , kartu su Bengaluru, šiandien yra didžiausi Indijoje programinės įrangos generuotojai. Vakarinė miesto dalis, kurioje mes neapsilankėme, užsitarnavusi Cyderabad‘o vardą. Ketvirtas mėnuo Hyderabade web dizaino srityje stažuojasi mano draugė Marija. Susitikti su ja buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios vieną iš savo sustojimo vietų pasirinkome būtent šį didmiestį. Labai knietėjo pasidalinti įspūdžiais bei patirtimi apie šalį, į kurią patekome. Ppagarba žmonėms, sugebantiems išlaikyti blaivias smegenis tokiame sudėtingame pasaulyje! Dėka Marijos turėjau progos susipažindi su šio pasaulio naktiniu gyvenimu, kuris Indijoje turi savų niuansų. Visų pirma, linksmintis žmonės pradeda kur kas anksčiau, negu įpratę mes – į naktinius klubus rinktis pradedama apie dešimtą valandą, nes pagrindinės pasilinksminimų vietos pirmą valandą nakties užsidaro. Norintiems panaktinėti ilgiau, reikia žinoti vietas, kuriose vyksta pratęsimai. Dažniausiai tai būna naktiniai klubai ar barai prabangiuose viešbučiuose. Naktiniai klubai Indijoje įrengiami ir „prestižinėse“ vietose – prekybiniuose centruose. Viename iš tokių mes su Marija apsilankėme. Keistas jausmas eiti į naktinį klubą per ištuštėjusio prekybinio centro koridorius. Merginoms į klubus įėjimas nekainuoja, tačiau vaikinams kainos užkeltos iki vakarietiško lygio – apie 1000 Indijos rupijų, t.y. daugiau negu 22 USD. Alkoholis brangus - vyno taurė kainuoja 600 rupijų, t.y. apie 13.50 USD. Taigi, pasilinksminimai klubuose – turtingųjų privilegija. Šie žmonės, autobusais nevažinėja, gatvės maitinimo įstaigose nesimaitina, būna tik oro kondicionierių vėdinamose patalpose, važinėja naujais automobiliais ir, jei iki galo stengiamasi palaikyti prestižą, kas Indijoje yra ypatingai svarbu, lankosi tik prestižiniuose rajonuose, į kitus kojos nekeldami. Klubuose leidžiama rūkyti, tačiau rūkančiųjų vos keletas. Indiškas suktines Bidi rūkyti ne prestižas, jas rūko tik vyresnės kartos atstovai, o cigaretės brangios. Cigaretes rūko tik turtingi vyrai, kiti „žaidžia“ pirkinėdami po vieną dvi cigaretes, kaip pas mus pirmaisiais nepriklausomybės metais. Indijoje turtingas žmogus gerbiamas vien todėl, kad turtingas, nesvarbu, jis gali būti ir visiškas kvailys ar tuščiagarbis. Balta oda – taip pat automatiškai gerbiama ir tampa privilegija. Per televiziją labai linksmai žiūrėjome Bolivudo apdovanojimus. Visos žvaigždės – šviesaus gymio ir net salėje tarp žiūrovų nesimatė nei vieno juodaodžio indo.
Nepaisant to, kad moterims įėjimas į klubus nekainuoja, merginų juose dviem trečdaliais mažiau negu besilinksminančių vaikinų. Be to, merginos dažnai pavaišinamos kokteiliu baro sąskaita arba, juokų darbas - iš karto, tik įėjus į klubą, būti pavaišintai kokio naujai prisistačiusio gerbėjo. Turtingų šeimų mergaitėms viskas prieinama, joms viskas leidžiamama, tačiau jų reputacija ir nekaltybė yra griežtai saugomos. Vedybas Indijoje dažniausiai inicijuoja tėvai, tačiau po truputį gausėja santuokų iš meilės. Jei mergaitė vis dėl to suklumpa, stengiamasi ją už kaltininko ir ištekinti. Deja, net ir tokiu atveju šeimos dažnai išsižada nusidėjėlių ir jie į šeimų turtą pretenduoti nebegali. Vedybos – vienintelis kelias hormonų audrų kamuojamiems įsimylėjeliams praktiškai susipažinti su Kamasutros mokymu. Tad, jaunimas tuokiasi labai anksti, praktiškai dar būdami vaikai. Po vedybų moterys, saugodamos savo reputaciją, viešose vietose taip pat nesilinksmina. Tad klubuose merginų ženklus trūkumas. Nežiūrint to – klubai ir šokių aikštelės sausakimši. Klubo interjerai, muzika bei žmonių apranga nedaug skiriasi nuo mums įprastų matyti vakarietiškame pasaulyje. Moterys tradiciniais indiškais sariais ar suknelėmis su kelnėmis ir šaliais į šią atmosferą neįsipaišo. Na, o vyrukų tikrų gražuoliukų į šokius susirenka. VIP‘inis jaunimas lankosi treniruoklių salėse, auginasi raumenukus, klubuose mergaitėms yra kur akis paganyti. Be to, turint baltą odą, jokių problemų būti pavaišintai, pravežiotai per kitus, ilgiau veikiančius, klubus ir po visko būti saugiai pristatytai namo.
Kaip supratote, Giedrius mergaites išleido pasiganyti vienas :) Ačiū, Marija, už smagų laiką ir mergaitišką kompaniją!
Mūsų varomoji jėga Indijoje tapo arbūzai ir mango. Mango Indijoje auga apie 500 rūšių, balandžio pabaigoje prasidėjo jų sezonas. Kiekvienoje vietoje, į kurią atvažiuojame išieškome pačią skaniausią, saldžiausią, sultingiausią rūšį ir valgome kilogramais kas dieną.
Pavargot, vaikai, pavargot...
ReplyDelete