Pabaiga

Stebinti Indija nenustojo iki paskutinės minutės. Net Arabijos šalių oro uostuose nemačiau odinių kėdžių laukiamosiose salėse. Delio oro uostas su savo otkutiūrinėmis parduotuvėmis nė kiek nepanešėjo į Silliguri traukinių stotį. 

Atlaikius beveik tris mėnesius Indijoje, neskaitant prieš tai aplankytų kitų Azijos šalių, ragaujant gatvės maistą, didysis išbandymas skrandžiams buvo Kijevo avialinijų kiaušinienė, kurios Giedrius turbūt dar ilgai nesiryš ragauti.

Rygoje buvome iškilmingai pasitikti mano tėvelių - su laukinių gėlių puokštėmis, šakočiu ir ant smilgų suvertomis kvepiančiomis žemuogėmis. Giedriaus fotoaparatas, užfiksavęs vos keletą nuostabių žydinčių saulučių Rygos centro pievoje, nusprendė, kad savo jau atidirbo ir nuėjo užsitarnauto poilsio.

Į Klaipėdą važiavome su ant automobilio iškeltomis Lietuvos vėliavėlėmis. Mano tėvai – dideli patriotai, bandė mums, paklydėliams, grąžinti suvokimą iš kur esame kilę ir kur mūsų šaknys (:

Lietuvoje kitos spalvos. Oras kitaip kvepia. Birželio pabaiga – vasaros pradžia. Gamta džiaugiasi, turėdama progą trumpam atskleisti savo turtus.

Braškių sezono Lietuvoje pradžia – pats geriausias laikas grįžti po ilgų kelionių. Tokių skanių braškių, kaip mamos braškiniame torte, laukiančio mūsų šaldytuve, nė su žiburiu nerasite visame Žemės rutulyje (:

PRISIPAŽINIMAS

Nenorėjau grįžti. Dar tiek daug neapkeliauta, tiek daug nepamatyta, nepažinta. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad nieko nepamatei. Kelionės - labai pavojingas, užkrečiamas virusas (: Jei norite turėti mažiau priklausomybių, kurių ir taip apsčiai visi turime, nedarykite to, ką aš padariau.... Nors.... Kiekvienas turime laisvę rinktis!

AČIŪ

AČIŪ Mokytojai Mai Ram Devi, kad ši kelionė įvyko.

AČIŪ Giedriui už tai, kad kelionė buvo tokia, kokia buvo.

AČIŪ mylimoms bezdžionėlėms Urtei ir Margaritai, kad gimė šis blogas.

AČIŪ visiems skaitytojams už netikėtai didelį palaikymą, kurį labai branginu. Tik Jūsų dėka kelionė buvo aprašyta iki jos pabaigos.   

MAY ALL BEEINGS BE HAPPY! (:

Paskutinės dienos Indijoje - trumpas žvilgsnis į Delį

Iš daugelio apsilankiusiųjų Indijoje girdėjome patarimus aplenkti Delį iš tolo, nes didelė tikimybė prarasti pusiausvyrą nuo jo gatvėse karaliaujančio chaoso. Atsižvelgami į tokių atsiliepimų gausą, pasivaikščiojimams po Delį pasilikome tik keletą dienų prieš skrydį – tik tam, kad spėtumėme supirkti trūkstamas lauktuves. Nuoširdžiai sakau – apkeliavus visą Indiją, nuo piečiausio jos iškyšulio Indijos vandenyno, Arabijos jūros ir Bengalijos įlankos sankirtoje, iki Himalajų kalnų šalies šiaurėje, Delis pasirodė lyg Klaipėda saulėtą sekmadienio popietę – atsipalaidavęs, ramus, jokių grūstynių ir nenutylančių automobilių signalų.

Nors tik trumpą laiką Delyje paviešėti teko, spėjome būti nustebinti. Pavyzdžiui, praplatinta gatvė rajone šalia stoties, kuriame apsigyvenome. Kadangi suplanuotą projektą įgyvendinti trukdė namai abipus platinamos gatvės, priimtas paprastas spredimas – nupjauti trukdančių pastatų fasadus. Kas apsitvarkė savo nupjautus namus, kas gyvena su styrančiais strypais ir nutrupėjusiomis sienomis, tarsi būtų nepastebėję, kad balkono, verandos ar miegamojo nebėra.

Visoje Indiojoje labai skaniai maitinomes, tačiau Delį šiuo atžvilgiu reikia paminėti atskirai – virtuvė, kur beužsuksi, pateisina sostonės vardą ir viršija lūkesčius. Nesu didelė bandelių ir duonos kepinių mėgėja, bet Delyje kepami naan’ai tiesiog tirpsta burnoje ir patys prašosi apsigyventi juos uodžiančiojo pilvelyje. Prisipažinsiu – Delyje valgėme daugiau, negu pajėgūs, lyg bandydami indiškų gėrybių atsivalgyti dviems metams į priekį. Akys nori, atsispirti negali, o pilvas nedrąsiai lemena – gal užtenks? Sunku, labai kebli situacija…. Paskutinius prisipirktus vaiko galvos dydžio mango vaisius, kurių fiziškai nebesugebėjome įveikti, prieš išskrisdami palikome viešbučio resepcijoje ant žemės miegantiems darbuotojams.

Iš miesto įžimybių spėjome apžiūrėti tik turgus, Raudonąjį fortą bei kelias šventyklas. Delio Raudonasis Fortas - milžiniškas kompleksas, buvę Mughal’ų imperatoriaus šaho Jahan'o rūmai naujai įkurtoje sostinėje. Į vidų neužėjome – apžiūrėjome tik išorinius fasadus ir prie jų pozuojančias indų kompanijas.

Vieną iš lankytinų šventyklų Delyje vėlgi pasirinkome džainistų šventovę. Iš fasadinės pusės šventykla viliojančiai neatrodė, tačiau viduje nuo gausios puošybos raibo akys, o judėjimas pačioje šventykloje ir jos prieigose – intenvyvesnis negu Hyderabado šaligatviuose. Labiausiai man šioje šventykloje patiko jos kieme įrengta paukščiukų prieglauda – ligoninė. Deja, nuotraukų neturime, nes fotoaparto nebuvo galima įsinešti.

Besižvalgydami jau sutemusiomis Delio gatvėmis su nukrautais prekystaliais šaligatviuose ir nuolat pilnomis, viena šalia kitos įsikūrusiomis šilkų ir sarių krautuvėlėmis, netyčia užtikome mus sužavėjusią sikhų šventyklą. Tiksliau ne pati šventykla, vadinama Gurdvara, mus apkerėjo, bet labai draugiška, džiugiai nusiteikusi, maloni bendruomenė, kurioje tvyrojo stiprus didelės šeimos ir vienybės pojūtis. Prie įėjimo į Gurdvarą mus pasitiko du iškilmingai apsirėdę sargybiniai, ilgais kardais ant juosmens ir ilgomis ietimis rankose – pasijutau, lyg princesė iš Šachrazados pasakų. Šventykloje ne tik moterims, bet ir vyrams privalu pridengti galvas. Giedrius gavo mažą skepetaitę, o aš slėpiausi po dviem sarongais, kad nesimatytų nei plaukų, nei pečių, nei nuogų kojų. Visi bendruomenės nariai labai ryškiai ir spalvingai apsirengę. Dauguma vyrų dėvi ryškius geltonai - mėlynus arba mėlynai - geltonus drabužius nuo galvos iki kojų. Tiek jie, tiek kai kurios moterys, ant juosmens segi mažus lenktus kardus. Sikhizmas - religija, derinanti du - hinduizmo ir islamo - mokymus, o sikhų bendruomenė atvira visoms religijoms. Tai puikiai vizualizavo Gurdvaros bendruomenės susirinkime dalyvaujantis, savo mantras kalbantis hinduistų piligrimas. Šventykloje galima vaikščioti tik į vieną pusę – kaip tarybinėse mokyklose koridoriuose per pertrauką tarp pamokų. Ant pakylos sėdėjo Guru su savo sekėjais, šiek tiek žemiau - ansamblis su daininkais, gyvai atliekantis himnus Dievui. Muzika sikhų religijoje labai svarbi. Per ją tikinčiųjų širdys pakyla iki Dievo, o Dievas įžengia į besimedžiančiųjų širdis. Tikintieji sėdi ant grindų, kiti - eidami garbės ratus šventyklos pasieniais ištiestais takeliais, atidavinėja pagarbą ir aukas bendruomenės garbinamiems simboliams.

Sikhų tikėjimas pradėjo formuotis XV a. pabaigoje Pandžabo regione nuo mažos grupelės Guru Nanakos pasekėjų, troškusių patirti Dievo buvimą. Galutinai nusistovėjusią sikhizmo tradiciją suformavo pirmieji dešimt Guru, keitę vienas kitą, anot pačių sikhizmo išpažinėjų, lyg viena nuo kitos pridegamos žvakelės,  nuo XV a. vidurio iki XVIII a. pradžios. Sikhų religijos esmė -  Guru idėja. Dievas – tikrasis Guru. Laikui bėgant sikhų religija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Vėliau jie sukūrė galingas karines pajėgas, susibūrė į atskirą bendruomenę ir iki šiol garsėja kaip ištikimiausi, garbingiausi ir atkakliausi kariai. 

Iki šių dienų dauguma sikhų tradiciškai želdinasi plaukus bei barzdas, nešioja įspūdingus turbanus. Sikhizmo idealai – dorumas ir sąžiningumas, lygybė (tarp kastų, vyrų ir moterų, tautų, religijų), ištikimybė ir atsidavimas, militarizmas, meditacija į Dievą ir nenuolaidžiavimas tironijai bei žiaurumui. Šiuos idealus simbolizuoja penki sikhų atributai, vadinami penkiomis “K” (pagal pandžabų kalbos žodžių pirmąsias raides):

1. KEŠ - nekerpami plaukai. Tai simbolizuoja nesikišimą į žmogišką prigimtį bei paklūsnumą Dievo valiai.
2. KANKGA - medinės šukos, nešiojamos po turbanu, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai būtų švarūs ir nesusivėlę.
3. KARA - plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę, plienas – jėgą. Apyrankė, nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas kardas, primena, kad kovoti reikia tik už Dievą.
4. KAČERA – baltos apatinės kelnės, simbolizuojančios švarą ir kuklumą.
5. KIRPAN - trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti tiesą. Po pasaulį išsibarstę sikhai vietoj kirpano nešioja simboliškas kirpaną primenančias sages.

Sikhizmą, panašiai kaip judaizmą, galima laikyti etnine religija. Būti bendruomenės nariu ir išpažinti sikhų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Sikhų deklaruojamą lygybę tarp kastų parodo tai, kad daugumos vyrų pavardė yra "Singh", kas reiškią liūtą, o moterys "Kaur" – princesės. Šios pavardės pakeitė kastų duotąsias, o moterims suteikiant Kaur pavardę parodomas jų lygiavertiškumas ir naikinamas beteisiškumas.

Sikhų šventykloje Gurdvaroje mums taip patiko, kad užsukome į ją ir sekančia dieną.

Paskutinį vakarą, jau sutemus ir desperatiškai bandant patektį į turgų bei rasti parduotuves, kad susipirktumėme savo susigalvotų daiktų, susipažinome su indu, kuris savanoriškai, nereikalaudamas jokio atlygio, pabuvo mums gidu, o pats turiningai ir smagiai leido laiką, padėdamas pasimetusiems užsieniečiams. Mūsų vedlys atvažio į Delį kelioms dienoms iš netoliese esančio kaimo nusipirkti sulčiaspaudės (nenustebčiau, jei tas kaimas pagal gyventojų skaičių didesnis už Vilnių). Sulčiaspaudę apsikabinęs vaikštinėjo lyg vietinis, o su visais užkalbintais bendravo lyg su senais draugais: aiškinosi, kur surasti tai, ko mes ieškome, vedžiojo mus į parduotuves, kioskelius, turgų, padėjo derėtis, per pertraukėles visi kartu gėrėme arbatą, pasmaguriavome ledais, kol galiausiai susėdome visi kartu į vieną dviračiu minamą rikšą ir pametėjome savo gidą pakeliui iki jo giminaičių namų. 

Paskutinis žvilgsnis į egzotines gėrybes

Vienoje iš Delio mečečių

Paskutinė naktis Indijoje - bandome susipakuoti skrydžiui į Lietuvą

Ar galės mus kas nors nustebiti, po kelionės į Indiją?

Tikrai taip - Indija dar turi, ką parodyti!