Keturių valandų kelionė, keturiese susispaudus ant galinės džipo
sėdynės. Grįžtame
į West Bengal‘ijos valstiją. Leidžiantis
nuo Sikkim‘o kalnų, oras iš pradžių pradėjo maloniai šilti, vėliau – kaisti,
kol pasidarė taip karšta, jog negalėdami pajudėti, tiesiog prilipome vienas
prie kito. Tačiau - kokio grožio kalnų kelias! Kaklus galima išsinarinti
besidairant pro šokinėjančio ir kieto lyg taburetė džipo langus. Pro kalnų
tarpeklius besiveržiantys šaltinėliai, apačioje serpantinų per akmenis čiurlenantys
sraunūs upeliai, gyva žalia spalva nusidriekę šlaitai, visa aplinka tarytum juda,
krebžda, virpa, neatsidžiaugdama gaivališkos kalnų jėgos jai suteiktomis
dovanomis. Pravažiuojame abipus siaurų vingiuotų keliukų išsimėčiusias vietinių
kalnų kaimų trobeles, gausiai apsodintas margaspalvėmis gėlių karūnomis.
Artėjant Darjeeling‘ui, vėl pradėjome kilti aukštyn link debesų. Kalnai pasitiko arbatų plantacijomis su jose
arbatą renkančiais žmonėmis, ant kupros nešinais didžiuliais krepšiais su prie jų
pritaisytais skėčiais, saugančiais nuo kalnų saulės kaitros.
Legendinis, paskendęs rūke, tarsi nuolatinėje
dulksnoje izoliuotas britiškasis Darjeeling‘as įklampino ir mus į savo lipnų tirštą gyvenimą, vos iškėlusius
kojas iš ankšto džipo. Miestas toks pilnas indų turistų, kad viešbučiuose vietų
be žiburio nerasi. Netrūksta ir vakariečių „backpakerių“, tokių kaip mes. Gyvas
ir spalvingas vaisių, daržovių ir prieskonių turgus, rodosi, nusidriekęs per visą
žemutinę miesto dalį. Vakare, turgui ištuštėjus, žmonių srautas persikelia į
aukštutinės miesto dalies pagrindinę aikštę Chow Rasta ir link jos vedančią
pėsčiųjų gatvę, apstatytą drabužiais, šalikais, vilnonėmis skaromis, suvenyrais
ir garsiąją Darjeeling‘o arbata prekiaujančiais prekystaliais. Sutemus pro pagrindinę
mieso gatvę prasibrauti beveik neįmanoma
– atrodo žmonės niekada nenustos pirkti ir džiaugtis visokiausiais blizgučiais.
Sausakimšos ir iki vėlyvo meto dirbančios maitinimo įstaigos, tirštai prisigrūdę
restoranai, kavinės. Juk atostogos! Vyrai vieni per kitų galvas tiesiog veržiasi prekystalių link, moteris palikę sergėti užimtų stalų.
Virti kiaušiniai
Naktį galima ir apsikirpti
Dieną pagrindinė aikštė ištuštėja, joje įsiviešpatauja
bundančio pavasario sekmadienį primenanti visiško atsipalaidavimo ir tingėjimo nuotaika.
Vaikų džiaugsmui - siūloma pajodinėti žemaūgiais arkliukais.
Prie sekmadieninės relaksacinės nuotaikos kūrimo
kartkartėmis prisijungia ir saulutė. Jai išlindus iš už debesų, atsiveria
miestą supantys Himalajų kalnai. Darjeelingas - geriausia vieta jiems stebėti:
iš čia galima pamatyti aukščiausią pasaulyje Everesto viršukalnę, taip pat
trečiąją pagal aukštį – Kchangenzonga viršukalnę. Na, žinoma, prieš dairantis,
vertėtų bent pasiklausti, į kuria pusę jų dairytis (:
Pasigėrėję debesų atvertu ir saulutės nušviestu
kalnų grožiu, išėjome pasivaikščioti po apylinkines kalnų gyvenvietes. Žmonės jose
draugiški, šilti, mes vėl šypsomės nesustodami, patys to nepastebėdami.
Jausmas, lyg būtume akimirksniu teleportavęsi atgal į Bali! Ir kaip gera, kad pėsčiųjų
takais indų turistų sausakimši džipai nepravažiuoja! (:
Iš mokyklų neskupėdami, dūkdami žingsniuoja
linksmai nusiteikę mokinukai, pasipuošę švariomis išlygintomis uniformomis.
Smalsioms ir komunikabilioms mergaičiukėms buvo daug juoko, kai klausdami, kaip
rasti vienuolyną, neteisingai ištarėme vienuolyną ir šventyklą reikškiantį žodį „Gompa“ (: Nežiūrint to, mergaitėms patikome ir buvome pavaišinti
rūgščiomis, neprinokusiomis slyvutėmis, kurias jos pačios pasigardžiuodamos kramtė
leisdamosi nuo kalno namo (:
Su linksmomis mokinukėmis išsiskyrėme pasukę Bhutia
Busty Gompa vienuolyno link. Atrodė, lyg gausiai gėlemis, krūmais ir vijokliais
apsodintas takas vestų į stebuklų šalį Alisos veidrodžių karalystėje.
Pats
vienuolynas ir šventykla panašūs į mūsų jau aplankytus Sikkim‘e, jis priklauso
tam pačiam Nyingmapa ordinui.
Šventyklos viduje vienuoliai meditavo skaitydami
Tibeto Mirusiųjų Knygos ištraukas. Buvome pakviesti prisijungti. Pirmą kartą
galėjome gyvai išgirsti ir pamatyti tibetiečių vienuolių monotonišką dainavimą,
pritariant būgnais, triūbomis, lėkštėmis, bei atliekant ritualinius spalvotų,
tam tikromis formomis nulipintų, žvakelių nuliejimus. Kiekvieną dieną ir
kiekvieną naktį tokį „tūsą“ girdėdavome apsistoję Pelling‘o viešbutyje. Sikkim‘o
vienuolynuose taip pat girdėdavome vienuolius, atliekant kasdienius privalomus ritualus,
tačiau tai būdavo daroma nuo lankytojų akių atitvertose patalpose. Šį kartą
buvome maloniai pakviesti prisijungti. Kaip dažniausiai būna - viduje filmuoti
ir fotografuoti negalima. Tačiau dar būdami lauke šiek tiek pafilmavome iPhon'u:
Iš vienuolyno pasukome Tibetan Refugee Self-Help
Center (pabėgėlių iš Tibeto pagalbos sau centrą), įkurtą 1959 metais. Parėmėme centrą, nusipirkę arbatos ir smilkalų sau bei lauktuvėms – visas pelnas atitenka
pabėgėlių iš Tibeto bendruomenei.
Bendruomenė turi mažą tibetietišką
šventyklėlę, kurioje buvome pakviesti
pasidairyti ir kurioje pirmą kartą mums buvo leista filmuoti ir fotografuoti
kiek širdis geidžia. Tad griebėme kiekvienas savo techniką ir fotografavome bei
filmavome kasdienes nuoširdžias paprastų žmonių apeigas.
Į kalnus atvykome ne pačiu dėkingiausiu metų metu
- birželio viduryje. Renkantis tarp šalčio ir apniukusio oro, be kompromisų laimėjo
šiluma, tad tenka prašyti debesų malonės pakilt aukščiau ir išsisklaidyti
plačiau. Saulutei benusileidžiant poilsiui, mums grįžinėjant iš Tibeto
pabėgėlių centro, debesys susimylėjo ir atvėrė mūsų akims Himalajų snieguotų
viršukalnių grožį… Jei vakarais, saulutei nusileidus, kalnuose būtų bent kiek
šilčiau, norėčiau čia gyventi ir kiekvieną dieną nosimi uosti, akimis gėrėtis,
ausimis girdėti ir oda gerti šį grožį į save….
Išvykimo diena išaušo purškiant smulkiam
lietučiui. Prisipirkome Darjeelingo arbatos ir pasivaikščiojome po miestelį.
Užtikome mažą tibetietiškų prekių prigrūstą parduotuvėlę. Savininkas pats
važiuoja į Tibetą, keliauja po jo kaimus ir prisirankioja toookių gražių daiktų
- gausiai puoštų turkiu, koralais bei tibetietišku gintaru: vyriškų
ir moteriškų kaklo papuošalų, karolių, žiedų, auskarų, apyrankių, diržų, galvos
apdangalų, kuriuos net pakelti nuo akmenų ir sidabro svorio sunku, kaukių bei
Tibeto budistų atributikos.
Išvažiavome debesų takais, džipu skrosdami
dangiško grožio Himalajų kalnus. Automobiliai, važiuojantys priešinga kryptimi,
niro tiesiai iš debesų. Arbatų plantacijas palikome užnugaryje....
_____________________________________________________
KELI ŽINOTINI FAKTAI APIE DARJEELING‘Ą
1 Miesto plėtra
prasidėjo XIX a. viduryje, kai britai pradėjo jame steigti karines sanatorijas
ir įkūrė karinius dalinius. Vėliau britai, Assamo valstijoje atradę arbatą ir
išsiaiškinę jos auginimo bei ruošimo subtilybes, arbatos krūmus atsivežė į
Darjeeling‘ą ir pradėjo čia plėsti jų plantacijas. Darjeeling‘o arbatos
augintojai išvedė naują hibridinę juodosios arbatos rūšį ir sukūrė naują
fermentavimo techniką. Šiandien Vakarų
pasaulyje beveik visi esame girdėję ar ragavę Darjeeling‘o juodąją arbatą.
2 Kita Darjeeling‘o
įžimybė, apie kurią ne vienas esame girdėjęs - Himalajų geležinkelis, jungiantis
miestą su lygumomis apačioje. Jo siaurais bėgiais, kurių plotis vos 60 cm, vis dar
teberieda garvežys. Dviejų su puse valandų kelią džipu Darjeeling‘o traukinukas
įveikia per aštuonias. Tačiau vaizdai, dairantis pro langus, iš ties to verti.
Pasivažinėjimas traukinuku bent į vieną pusę dažnai tampa tiesiog atrakcija
vaikams ir turistams. Didžiąją kelio dalį traukinys rieda „autostrados“
kelkraščiu, tad mums teko taip pat pasidžiaugti „žaisliniu“ pramintu traukinuku.
3 Darjeeling‘as
yra muzikos centras ir niša muzikantams bei muzikos gerbėjams. Man nepavyko
išsiaiškinti tiesioginio The Beetles ir Darjeeling‘o ryšio, tačiau faktas, kad
Didžiąją Britaniją primenančios kavinukės, pasistačiusios natūralaus dydžio britiškas
telefono būdeles viduje kaip dekoracijas, vaišinančios indų ir vakariečių
turistus kvepiančia kava, arbata, vakarietiškais pyragėliais ir bandelėmis,
lepinančios Wi-Fi paslauga, nepamiršta iškabose užsiminti apie The Beetles ir
išsikabinti jų plakatus.
No comments:
Post a Comment