Kelione: Kalkuta - deivės Kali miestas, sustojęs laike

Dakšinešvaro Kali šventykla Kalkutos priemestyje.
Ketvirta valanda ryto, brėkšma. Šventikas įžengia į
Motinos Sanctorumą tardamas: "Ma džago - Motina,
kelkis", ir prasideda Arati - rytinis ugnies atnašavimas
Motinai. Lauke susirinkusi tikinčiųjų minia, varpams ir
būgnams skambant, maldingai skanduoja: "Džai Kali,
džai Kali, džai Kali - Šlovė Motinai, Pergalė Motinai!"

Prof. Audrius Beinorius

Kalkuta – Vakarų Bengalijos sostinė, buvęs Britų Indijos kolonijos administracinis centras, šiandien garbingai tituluojamas Indijos kultūros sostine. Kalkutietis yra visame pasaulyje žinomas Nobelio premijos laureatas poetas Rabindranath Tagore, Kalkutoje krikščioniškoje mergaičių mokykloje mokytoja dirbo, vėliau įkūrė benamių senelių prieglaudos namus bei visame pasaulyje išplitusią Karito organizaciją, taip pat Nobelio premijos laureatė, Motina Teresė. Britų kultūra Kalkutoje paliko gražią, šiandien jau gerokai aptriušusią bei griūvančią, kolonijinio stiliaus architektūrą. Deja, indams priimtiniau nugriauti UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašo vertus pastatus ir pasistatyti vietoje jų ką nors „modernesnio“, nei bandyti juos išsaugoti ateinančioms kartoms. Miesto architektūra, nors ir verksmingai prašanti kapitalinio remonto, kuria ypatingai patrauklią ir kažkokiu būdu į save traukiančią aplinką. Šokiai, muzika, dainos, poezija, alternatyvusis kinas, teatrai, kiti menai – šiandien Kalkutoje vyksta aktyvus kulktūrinis gyvenimas.

Nepaisant „kultūringojo“ šio miesto įvaizdžio, mes, tik atvykę, buvome pasitikti taksistų riaušėmis. Taip auklėjami vairuotojai, sutikę nuleisti kainą turistams iš Lietuvos:

Po amžinybę trukusios kelionės naktiniu traukiniu – ne koks reginys pirmąjam įspūdžiui susidaryti :) Tačiau, išsimiegojus ir išsiprausus viskas nušvito kitomis spalvomis. Net tris dienas iš eilės tiesiog vaikštinėjome pagrindinėmis Kalkutos gatvėmis aplinkui rajoną, kuriame įsikūrėme ir…. įsimylėjome šį miestą! Žmonių daug, gyvenimas verda – turgūs, parduotuvės, gatvės maisto prekystaliai – viskas perpildyta žmonėmis. Niekur kitur pasaulyje nepamatysi tiek daug žmonių laikrodžių parduotuvėse. Lyg visiems staiga vienu metu sustojo laikrodžiai – visos laikrodžių parduotuvė sausakimšos. Gatvės perpildytos transportu – taksi, tuk tuk’ai, rikšos, prabangūs automobiliai vairuojami asmeninių vairuotojų, autobusai, tramvajai, krovininės mašinos ant trijų ratų… Miestą gaubianti ypatinga atmosfera nejučiomis prisijaukino mus ir panardino į savo pasaulį. Nors ir didmiestis – žmonės ne įkyrūs, nesijaučiame varginami jų dėmesio. Kalkutoje nemažai šviesaus gymio indų, be to, važiuojant šalies šiaurės link, daugėja azijietiškų veidų. Miestas populiarus tarp užsienio turistų – europiečių, amerikiečių ir azijiečių jaunimo, nemažai kurių taip pat netikėtai pamilsta deivės Kali miestą ir pasilieka jame ilgesniam laikui.

Pirmasis objektas, kurį tikslingai pasirinkome aplankyti, kaip miesto įžymybę – rūmai, pastatyti Anglijos karalienės Viktorijos atminimui. Štai ką apie juos rašo Lonely Planet: “Jei Viktorijos memorialas būtų pastatytas nuostabiąjai Indijos princesei, o ne mirusiai kolonijos karalienei, be jokių abejonių, šis statinys taptų vienu įspūdingiausių ir didingiausių Indijos paminklų”.

Krikščioniška bažnyčia šalia kalralienės Viktorijos memorialo

Kelionės tikslą - Kalkutą – pasirinkome ne vien dėl pačio miesto. Mūsų judėjimo tempas bei kryptis sutapo su jos priemiestyje organizuojamais dešimties dienų Vipassana meditacijos kursais, į kuriuos pasisekė gauti vietas. Tūkstantmečių senumo meditacijos metodika, laisva nuo religijų ir ritualų, gimė Indijoje, kurioje ilgainiui išsigimė ir prarado savo tikrąją esmę. Vipassana meditacijos metodika savo švaria forma išsaugota Birmoje (Myanmar). Indų kilmės birmiečiui Satya Narayan Goenkai gyvenimas lėmė sugrąžinti šią techniką atgal į šalį, kurioje ji gimė.

Mūsų pasirinktas Vipassana meditacijos centras „Dhamma Ganga“ įsikūręs Kalkutos pakraštyje, ramiame, jaukiame rajonėlyje šalia Hoogly upės (Hoogly yra Ganga upės atšaka, dažnai vietinių vadinama tiesiog Motina Ganga), kur ant kranto stovi hindu šventykla Šivai: šešios stupos vienoje laiptų į šventąją upę pusėje ir šešios stupos kitoje.

Šiva lingamas

Mokydamiesi Vipassana meditacijos dažnai girdėdavome tilindžiuojant varpelius Šivos garbei, tačiau išeiti pasižiūrėti ne tik negalėjome, bet ir nebuvo kada, nors kėlėmės ketvirtą valandą kiekvieną rytą. Ne tik „ištvėrėme“ su Giedriumi iki kursų pabaigos, tačiau patys paskutiniai meditacijos centrą ir palikome. Kai visi indai išsiskirstė, mes, išplovę bei sutvarkę savo kambarius, palikome kuprines ir išėjome pasidžiaugti rytiniais saulės spinduliais aplink Vipassana meditacijos centrą supantį rajonėlį. Tiesiu taikymu nukulniavome pas jau mūsų draugu tapusį akiniuotą dėdę, verdantį skaniausią arbatą apylinkėje.

Pasigardžiavę arbata su sausainukais ir pasimėgavę rytine ramybe, išvažiavome ieškoti Dakshineshwar Kali šventyklos.

Kiek mūsų tilpo į tuk tuk‘ą? Visi aštuoni!

Šventyklą radome. Ir net visa krūva„klasiokų“ susirinko, kai Giedrius kamerą išsitraukė. „Klasiokai“ – taip smagiai vaikiškai smalsius „žiūrovus“ indus pakrikštijo Martynas Starkus ir jo kompanija knygoje „Tuk tuk Indija“, kurią perskaičiau tik grįžusi iš savo kelionės, įspūdžiams palyginti. Toks smalsuolių pavadinimas – lyg pirštu į akį! :)

Štai ir „klasiokės“ prisijungė :)

Šventyklos prieigose vyksta šventi apsiprausimai, plukdinamos aukos, vaikai išdykauja šventuose Ganga upės vandenyse, moterys išsipraususios vyniojasi į švarius spalvotus sarius bei puošiasi prieš veidrodėlius.

Šventyklos viduje fotografuoti neleidžiama. Jos architektūra panaši į šalia Vipassna centro stovinčią Šivos šventyklą, tik ženkliai didesnė ir masyvesnė, o aplinka - triukšmingesnė.

Pripietavę daugiau, negu mūsų susitraukę skrandžiai sutalpinti pajėgūs, grįžome į Kalkutos priemiestį prie Vipassana centro. Sukosi galva einant siauromis, spalvingomis, besileidžiančios saulės nušviestomis gatvelėmis...

Saulei leidžiantis prie Šivos šventyklos ir vartų į šventąją upę Motiną Ganga ima rinktis vietiniai rajono gyventojai. Moterys, atsipūtusios nuo ruošos darbų, nusėda šventyklos prieigas ir ramiai šnekučiuojasi atsukusios veidus į saulę, lyg laikas joms neegzistuotų. Vyrai, jaunimas ir vaikai išsibarsto ant laiptų į upę, o labiausiai pasiutę turškiasi vandenyje. Visi renkasi Saulės palydėti, padėkoti Jai už praėjusią dieną.

Vėlai vakare, jau sutemus, parkeliavome atgal į viešbučio kambarį, nuo kurio vaizdo ir suvokimo, kad jame man teks gyventi, pirmąją mūsų atvykimo į Kalkutą dieną buvau patyrusi stiprų šoką. Čia lankęsi „backpackeriai“ paliko neatsiejama „interjero“ dalimi virtusius švankius ir nešvankius, kartais juokingus, kartais apgailėtinus, sienų piešinius bei rašytines mintis, prozos ar eiliuotus palinkėjimus ir įspėjimus apie tykančius pavojus naujai atvykusiems Indijos svečiams. Ypatingai mums suprantamas buvo rusų humoro, papuošto pažįstamais keiksmažodžiais, braižas... Kambariukas mažiukas, vos telpa kuprines ant žemės pasidėti, o dvi skirtingo aukščio viena šalia kitos sustumtas lovas reikia apeidinėti šonu. Mums atvykus į Kalkutą, pradėjo jaustis ateinančios indiškos vasaros karštis ir tvankuma, tad ventiliatoriaus, kuriam sukantis nuo jo ant paklodžių byrėjo dulkių kamuolėliai, o nuo lubų – dažų gabaliukai ir tinko trupiai, neišjungdavome. Tualetas su dušu... Na, gal nebepasakosiu... Norėjau tik pasakyti, kad antrąkart - po dešimties parų pertraukos - apsilankius tame pačiame kambaryje pirmykštį šoką pakeitė namo sugrįžimo jausmas – buvo smagu kažką identifikuoti kaip „savą“.

Nebuvo sunku vėl įsitraukti į miesto gyvenimą – adaptuotis po dešimties atsiskyrimo nuo socialaus gyvenimo dienų padėjo tai, kad ne iš karto čia atvažiavome, o visą dieną praleidome ramiame Kalkutos priemiestyje, duodami laiko smegenims palaipsniui persiorentuoti. Negana to, kaip pastebėjote, nuo pat pirmosios dienos kibome į savo pagrindinį „darbą“ – šventyklų vizitavimą. Antrąją po Vipassana‘os dieną aplankėme džainistų šventyklą.

Džainizmas – savotiška religija. Gimė tuo pat metu, kaip ir budizmas, 6 a. pr. Kristų. Tai buvo reakcija į hinduizme įsitvirtinusius kastų ir ritualinius suvaržymus. Džainistai vienuoliai – vieni asketiškiausių iš visų konfesijų, o vienos iš džainistų pakraipos vyrai vienuoliai nedėvi jokių drabužių. Per vietinę televiziją matėme, kaip tokius vienuolius, einančius gatvėmis, seka minių minios ir bučiuoja nuogaliams kojas. Mažiau asketiškos pakraipos džainistų vienuoliai gali turėti šiek tiek turto, tame tarpe šluotelę takeliui pasišluoti prieš žengiant žingsnį, tam, kad neužliptų ant jokios gyvos būtybės, bei skudurėlį burnai ir nosiai užsidengti, tam, kad neįkvėptų ir tokiu būdu neatimtų gyvybės nei vienam vabzdžiui. Nežiūrint vienuolių asketiškumo, džainistų šventyklos – pačios puošniausios. Įšore jos gali priminti hindu šventyklą, tačiau vidus aukso ir veidrodėlių mozaikos žvilgesiu lenkia net cerkves.

Ieškojome vienos džainistų šventyklos – radome kitą. Vis tiek kažką pamatėme, o tai nėra blogai – Indijoje taip nutinka, ypač, kai net vietiniai nesupranta, ko ieškome. Nors rodomos kryptys ir atstumai atrodė įtartinai, radome būtent džainistų šventyklą. Na ir kas, kad ne tą, kurios ieškojome. Tai tik įrodo mūsų atkaklumą :)

Iš įšorės šventykla jokia lauktąja prabanga nežibėjo, tačiau jos vidus leido labiau įsivaizduoti, kuom išskiria džainistų menas iš kitų krypčių. Jos viduje dvi mergaitės sparčiais žingniais ėjo 108 ratus aplink šventovę, rankose laikydamos iš virvučių sumazgytas džapa malas. Baigusios alsavo lyg po gero kroso. Spėju, vienuoliai iš lėto, medituodami šiuos ratus vaikšto, o štai mergaičių šventyklos laiptų apačioje kavalierius laukė, tad greitai subėgiota buvo :) Deja, fotografuoti viduje neleidžiama.

Prireikė dar vienos dienos, kad rastumėme tai, ko iš tiesų ieškojome. Net taksistai nežinojo, kur patekti norime. Tačiau verta buvo tiek pastangų į šias paieškas įdėti – viena šalia kitos, abipus siauros vingiuotos gatvelės, išsibarsčiusios keturios džainistų šventyklos. Visos - iki 200 metų amžiaus. Viena iš jų tiek iš įšorės, tiek iš vidaus, sulipdyta iš spalvotų akmenukų, skaldytų plytelių, stikliukų ir veidrodėlių mozaikos. Bokštelių architektūros ir mozaikos kombinacija man šiek tiek priminė Gaudi braižą. Viduje šventykla taip mirga marga, kad reikia laiko akims apsiprasti: akmenėlių, skaldytų plytelių, stikliukų ir veidrodėlių mozaikos, veidrodžiai, auksu žvilganti puošyba, vitražai, šviestuvai iš spalvoto stiklo, dideli žvilgantys kandeliabrai – pati šventykla ne tokia ir didelė, tačiau kiek daug visko joje sutalpinta! Šventyklos kiemelis taip pat presciziškai sutvarkytas: baseinėlis, suoliukai, prižiūrima žolytė, gėlytės, krūmeliai.... Vietiniai ir miesto svečiai indai mėgsta čia atvykti šeimomis, praleisti laiką gražiai sutvarkytoje švarioje aplinkoje.

Kitos šventyklos ne tokios blizgios, tačiau ne mažiau žavingos. Vienos jų vidus išklijuotas skirtingų raštų ir piešinių ramių spalvų plytelėmis, kas sukuria joje jaukią, šiltą ir ramią aplinką. Trečiosios šventyklos vidus – įmantrūs balto marmuro sienų raižyniai. Ketvirtoji šventykla atviromis sienomis, svetingai priimanti visus užklydusius, o besileidžianti saulė kiekvieną pavakarę, žaisdama su šventykloje išklijuotomis veidrodėlių mozaikomis, kuria vis kitą nuotaiką...

Stebina, kad Indijoje, kur toks didelis skurdas, ir šiandien yra statoma daug naujų grandiozinių šventyklų. Lyg praėjusių amžių palikimo maža būtų. Tačiau visos šventyklos Indijoje – tiek senos, tiek naujos, yra gausiai lankomos. Indams atrakcija apsilankyti naujoje šventykloje. Tačiau dažnai jie net nežino kiek metų, ar amžių joms yra. Stovi šventykla ir į ją automatiškai masiškai einama. Viena tokių naujovių Kalkutoje - Birla Mandir, pastatyta 1970 – 1996 m. Šventykla saugoma policijos, viduje fotografuoti draužiama, netgi kuprinės ar didesnio krepšio į šventyklą įsinešti negalima.

Vipassana meditacijos kursuose susidraugavome su mergina, vardu Prerna. Ji iš pasiturinčios išsilavinusios šeimos, iš karto po mokyklos išvažiavo studijuoti į JAV. Pragyveno ten vienuolika metų ir metusi sau iššūkį grįžo į Kalkutą. Jau beveik metai čia. Mergina susiduria su tomis pačiomis didmiesčio problemomis, apie kurias ir aš Jums pasakoju. Vienintelis palengvinimas jai tai, kad ji - indė, tamsaus gymio ir jos niekas nestebi pro padidinamąjį stiklą bei neprašo nusipaveiksluoti. Tačiau visa kitą ją vargina taip pat, kaip ir mus: žmonės, grūstys, nepasitikėjimas vienas kitu, užterštas oras, šiukšlynai, automobilių kamščiai, vairavimo įpročiai…. Ji planuoja nusisamdyti vairuotoją tam, kad patausotų nervus ir neeikvotų savęs nevertiems to dalykams. Prerna Amerikoje dirbdama bankinėse struktūrose užsidirbo kažkiek pinigų, tad dabar, Indijoje, gyvena savo malonumui ir bando vystyti asmeninius projektus bei idėjas: keliauja po Indiją (žinoma, kitaip negu mes ir tikrai ne traukinais! :) ), du tris kartus į savaitę sporto klube veda Vinyasa Flow Yoga užsiėmimus (tai sumoderninta, adaptuota vakarams, jogos metodika; Prerna Ohajo valstijoje baigė Vinyasa Flow Yoga kursus ir turi sertifikatą jos mokymui – Amerikoje labai paprasta tapti jogos mokytoju :) ), bei turi idėją parašyti knygą apie Indijos ženklų bei verbalinės kalbų skirtumus nuo vakarų pasaulio. Pavyzdžiui, žodžio „OK“ reikšmė vakaruose yra „gerai“, o Indijoje „OK“ reiškia „aš tave girdžiu“. Tad jei tariesi dėl susitikimo laiko ir indas pasako „OK“ – neapsirikite, tai reiškia, kad jūs išgirsti, tačiau dar nereiškia, kad indas į susitikimą ateis :) Arba, pvz., galvos palingavimas į šonus Indijoje gali reikšti „taip“, kartais „ne“, kartais „nežinau“ arba „ok, aš jus girdžiu, bet negaliu jums niekuo padėti“ :) Prernai buvo įdomūs mūsų pastebėjimai Indijoje, mums nutikusios linksmos istorijos bei nesusikalbėjimai. Ji pasikvietė mus vakarienei į savo tėvų namus.

Kaip gyvena ne maharadžos, bet Indijoje turtingais laikomi žmonės? Gal būt šiek tiek geriau, negu mūsų draugai ir pažįstami Šiaurės miestelyje Vilniuje. Kalbant apie turtinę padėtį, reikia nepamiršti, kad kreditų Indijos bankai nedalina ir butai a la „Šiaurės miestelis“ perkami grynais. Naujos statybos mikrorajone Indijoje įsikūrę gyventojai turi jiems visiems bendrai priklausančius uždarus ir atvirus baseinus, kuriuose jie gali bet kada pasportuoti ar parelaksuoti, didelius prižiūrimus žolynus, vaikų žaidimo aikšteles, supermarketus. Deja, butai įrengti be kruopelytės supratimo apie skonį.

Prernos mama paruošė tradicinę indišką vakrienę. Hmmm.... net seilė varva prisiminus. Gaila, kad buvo vėlus metas ir netilpo tiek, kiek akys norėjo. Vakarienę ruošti mamai padėjo samdyta moteris, ateinanti kas dieną po porą valandų padėti šeiminkei suktis namų ruošoje. Nors vaikai užauginti, o vyras nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro darbuojasi savo fabrykėlyje, gaminančiame duris pagal užsakymus, ši tradicija nenutraukiama.

Likome nakvoti Prernos tėvų namuose, o ryte, septintą valandą, jau judėjome į sporto klubą turtingųjų, vadinamąjame VIP, rajone, kuriame mergina veda Vinyasa užsiėmimus.

Pasportavę, prasitampę, išsimaudę po dušu, apsilankėme kukliame Prernos išsinuomotame ofisiuke Kalkutos centre, kur valgėme gausius ir skanius, jos mamos šviežiai iš ryto paruoštus, gražiai išsinešimui supakuotus, pusryčius....hmmm....neapsakomai skanu buvo.... :) Tikrai daug ir sočiai indai pusryčiams valgo, ne veltui į rutuliukus pavirtę ridinėjasi! Po pusryčių - interviu Prernos knygai apie mūsų stebėjimus ir pastebėjimus, susikalbėjimus ir nesusikalbėjimus, liūdnas, erzinančias bei linksmas istorijas, nutikusias Indijoje.

Prerna pati mokosi pažinti Kalkutą. Vaikystėje ir būdama paauglė ji buvo vežiojama nuosavu automobiliu maršrutu namai – mokykla – namai, o jos bendravimo ratą sudarė giminės ir tėvų draugai. Toks yra daugumos turtingųjų indų gyvenimas. Grįžus iš Amerikos jai tenka atrasti naują pasaulį. Kai kuriais aspektais mes daugiau už ją matėme, pažinome ir patyrėme, nes ji prisibijo kai kurių dalykų. Pasakojo, kad kai nuėjo į Kalkutos pagrindinį turgų New Market, šalia kurio mes gyvenome, buvo apstulbinta sumaišties ir vaizdų. Jai į pagalbą atskubėjo po Indiją keliaujanti amerikietė, skynusi kelią turguje per žmonių srautą ir įkyrius prekiautojus. Draugų ratą Prernai tenka susiburti visiškai naują, o tai netekėjusiai trisdešimties metų merginai Indijoje nelengva užduotis. Prernos buvusios klasės draugės šeimose, jų interesai kardinaliai išsiskyrę. Tokio amžiaus moterys jau senai liūliuoja vaikučius, jų interesai baigiasi ties namų slenksčiu. Šiandien, jei yra noras ir jei neprieštarauja šeima, motina gali eiti į darbą ar užsiimti ją dominančia veikla, tačiau vyrenės kartos moteris būtų buvusi pasmerkta visuomenės, jei nepraaugintų vaikų iki 7-12 metų. Kaip suvokiate, tradicijos nesikeičia greitai, lengvai ir be skausmo. Naujas pažintis užmegzti sunku, nes moterys faktiškai gyvena tik šeima, vaikais ir namais, o draugystė tarp jaunos netekėjusios moters ir vyro, tuo labiau, vedusio, Indijoje negalima. Kalkutoje matėme nemažai užsieniečių, įdomių žmonių, apsistojusių šiame mieste ilgesniam laikui. Patarėme Prernai ieškoti draugų būtent tokių žmonių rate. Tačiau mergina jau svarsto galimybę grįžti atgal į Ameriką...

Beje, jos brolis gyvena Fraknkfurte ir yra susižadėjęs su vilniete Migle :) Šiuo metu tariamės su Prerna dėl susitikimo Europoje.

Porą dienų pabendravę su Prerna, toliau tęsėme savo piligriminę kelionę. Ištrūkę iš VIP gyvenimo tik oro kondicionieriais vėdinamose patalpose - sporto klubuose, automobiliuose, parduotuvėse, maitinimo įstaigose ir namuose, kas iš tiesų yra didelis palengvinimas, kai Kalkutą užklumpa vasaros karščiai, užklydome į krematoriumą pačiame miesto centre ant Hoogly upės kranto. Ceremonija po ceremonijos. Čia besisukiojantiems įprastas, natūralus gvybės ir mirties ciklas. Jokių ašarų.

Iš krematoriumo nuvykome į pačią švenčiausią visoje Kalkutoje vietą – Kalighat šventyklą, pašvęstą Šivos žmonai deivei Kali. Tikima, kad kai iš dangaus žemėn lijo įpykusio Šivos sukapoto deivės Motinos kūno dalimis, didysis jos dešinės kojos pirštas nukrito į tą vietą, kurioje šiandien pastatyta Kalighat šventykla. Yra net liudijimų apie rastas fosilijas. Kalkutos vardas kildinamas būtent nuo deivės Kali.

Kasdien eilių eilės nenutrūkstama vora grūdasi padėti aukas triakiam juodosios deivės Kali atvaizdui su ištįsusiu auksiniu liežuviu. Pati šventykla nėra architektūrinis šedevras nei iš įšorės, nei viduje. Basakojų lankytojų spiralė, apsivyniojusi juodosios deivės Kali altorių, sausakimšai užpildžiusi visą šventyklos kiemą, priminė ilgą laukimą prie Juodosios Madonos paveikslo Monserato vienuolyne Katalonijoje. Nors Kalighat šventykla yra ne tik pati švenčiausia vieta Kalkutoje, bet viena pačių reikšmingiausių vietų piligrimams visoje Indijoje, mano didžiam apgailestavimui, Giedriaus archyve neradome nei vienos nuotraukos.... Neįkvėpė fotografijos menininko....

Šalia Kalighat šventyklos - kapitaliai remontuojami Motinos Terezės įsteigti benamių senelių globos namai. Aplinkui sukinėjasi mergaitės - katalikiškų koledžų studentės. Į savo labirintus mus įviliojo mažos vingiuotos paslaptingos aplinikinių rajonų gatvelės, kartais nuvesdavusios į aklavietę, o kartais žavėdamos nė viename gide nepažymėtais architektūriniais „sprendimais“.

Vieną savo viešnagės Kalkutoje dieną skyrėme kažkada buvusio Chinatown tyrinėjimui. Šiandien beveik visi kiniečiai iš jo išsilakstę. Čia likusios tik dvi kiniečių šventyklos, kurių vienoje įkurta mokykla ir kurių nei vienos mums nepavyko rasti. Dievo namų šiame painiame rajone su kaupu: kelios sinagogos, portugalų šv. Rožančiaus katedra, armėnų bažnyčia, Nakhoda mečetė… Visas šventoves radome, tik ne kiniečių statytas :) Gatvelės tokios siauros ir painios, kad pagal žemėlapį orientuotis tiesiog neįmanoma. Tuo labiau, kad ir paklausti nėra ko – visą amžių šiuose keliuose kvadratiniuose metruose aplink Nakhoda Mashid pragyvenę indai, nuo ryto iki vakaro prekiaujantys arabiška juvelyrika, nežino kas yra armėnų bažnyčia ar žydų sinagoga.

Ką pamatėme, to užteko. Gana greitai pavargome nuo grūstynių, stumdymosi ir triukšmo. Pasigavome senovinį tramvajų ir leidomės vežami – pats geriausias būdas pasidairyti po miestą. Tramvajus stotelėse nestoja, nes jų tiesiog nėra. Važiuoja iš lėto – kur norime iššokame, vėliau pasigauname kitą, šokame į jį ir keliaujame toliau. Pasivažinėjimo kaina – 4 rupijos (21 lietuviškas centas).

Belaukiant tramvajaus, radau knygą apie The Beatles ketveriukės ir krišnaistų draugystę

Kalkutoje išlikusi dar viena archaiška transporto rūšis - tai žmogaus jėga traukiamos rikšos. Praktiškai daugiau nei vienoje Azijos šalyje nelikę šio klasikinės rikšų rūšis – jas pakeitė dviračiu traukiamos arba autorikšos. Klasikinės rikšos Kalkutoje važinėja tik pačiame miesto centre, kur dažnai kitoms transporto priemonėms įvažiuoti draudžiama. Šiuo verslu verčiasi patys vargingiausieji miesto gyventojai, basomis kojomis mindantys murzinas didmiesčio gatves. Pagrindiniai jų klientai – mokinukai ir išėjusios apsipirkti moterys, o didžiausias rikšų biznis – musoninių liūčių metas, kuomet daugiau nei viena transporto priemonė nepajėgi pravažiuoti pro vandeniu iki kelių plūstančias gatves ir kuomet sukyla pasivažinėjimų kainos.

Pozuojam

Aplinkui miesto centrą keleiviai vežami dviračiu minamomis rikšomis, dar tolėliau – autorikšomis bei kitu transportu. Autorikšos atlieka analogišką funkciją mūsų maršrutiniams autobusiukams.

Negaliu nepaminėti Kalkutos pasididžaivimo – geltonųjų taksi Ambasador, lyg banginiai nardančių miesto gatvėmis.

Teko ir metro pavažinėti: moterys į kairę, vyrai į dešinę – taisyklės įaugusios į smegenis, jokių nesusipratėlių nepasitaiko. Laimingiausieji – stovintys ties moteris ir vyrus skiriančia riba :)

Perpildyti autobusai veža keleivius kaip malkas – neprofesionalui išstovėti neįmanoma, o jei pavyksta atisėsti – būk budrus ir nepražiopsok, kad spėtum prasigrūsti ir iššokti lauk galutiniame tiksle.

Kita atrakcija, kuri mums buvo parekomenduota kaip “vieną kartą tai būtina padaryti” – pasiplaukiojimas laiveliu Hoogly upe. Beieškant romantiškų laivelių, pasijutau lyg tikra podiumo žvaigždė - buvau netikėtai užklupta būrelio indų, apsiginklavusių profesionaliomis fotokameromis su atitinkamais objektyvais.

Pasprukę nuo paparacių radome krantinę, iš kurios plukdomos valtys. Kalkutiečiams, jei yra sunku kur nors toliau į gražesnes vietas pavažiuoti, gal ir įdomu tokiu būdu kasdienybę paįvairinti, bet mums, tiesą sakant, šis pasiplaukiojimas pasirodė labai juokingas. Pastebėjome, kad labiausiai laiveliai vilioja jaunas poreles, kurios, tik sulipusios, pasislepia po brezentais ir užsiima kur kas įdomesne veikla, negu dairymasis į industrines pilkas krantines, aptriušusius namus, uostant sunkų, neįmanomą įkvėpti orą, nė kiek neprimenantį, kad esi gamtoje. Be to valtelė irkluojama, be variklio, upė didelė ir plati, srovė stipri – toli nenuplauksi, ne ką pamatys. O mes taip tikėjomės…. Prisikūrėme, kaip plauksime pro besileidžiančios saulės spinduliais nutviekstus tiltus, grožėsimės žaliuojančiomis pakrantėmis, sodriomis plataus dangaus spalvomis, stebėsime besikeičiančius miesto dangoraižius... Labai juokinga buvo atrasti kitokią - „indišką“ - romatiką :) Jaunos porelės net nevargina laivelių irkluotojų ir neprašo už sumokėtus pinigus būti plukdomi. Valtis nusiyria nuo kranto, prisišvartuoja prie milžiniško metalinio aprūdijusio burbulo, o visa romantika vyksta po brezentu. Mes taip pat gavome tokį pasiūlymą – prisišvartuoti upės viduryje. Didžiam irkluotojo liūdesiui – visą užsakymo laiką jam teko devynis prakaitus lieti – turbūt labai neįprasti klientai pasitaikėme :)

Paplūduriavę murziname vandenyje pasijutome be galo išsekę, tad nuskuodėme į jau minėtą New Market turgų šalia mūsų „namų“. Į jį prieš grįždami kas vakarą užsukdavome nusipirkti vaisių – mango, ličių, bananų, arbūzų, ananasų, melionų, papajų bei šviežiai pagaminto panyro sūrio (kažkas panašaus į lietuvišką saldaus pieno sūrį).

Kiekvienoje mūsų aplankytoje vietoje atrasdavome naują skanėstą. Hyderabade tai buvo neapsakomo skonio badam pienas su migdolų drožlėmis, pistacijomis, anakardžio riešutais ir vynuogėmis be kauliukų. Orissoje tai buvo panyro pyragas su kardamono prieskoniais ir razinomis, kurį kas vakarą šviežiai iškepdavo vienos lauko užeigos šeiminkas ir mes juo skanaudavome kiekvieną kart prieš miegą, o artėjant išvykimo dienai porcijos įgavo didėjimo pagtreitį. Kalkutoje nesustodami smaguriavome garsiaisiais burnoje tirpstančiais Bengalijos saldumynais. Be to Hyderabade atradome dieviško skonio indiškus ledus kulfi, kurių jau tikslingai ieškodavome visur, kur tik nuvykdavome. Šių ledų konsistencija šiek tiek skiriasi nuo mums įprastų. Kulfi tirpsta burnoje tarsi karamelė, yra skaninami riešutais, dažniausiai pistacijomis ir anakardžiais, kartais dar pagardinami razinomis. Toks sušaldyto badam pieno variantas. Giedriui bemedituojant Vipassana‘oje iškilo klausimas: o kodėl mes valgome ledus? Negavęs atsakymo, nusprendė ledų nebevalgyti. Dvi dienas nuoširdžiai laikėsi paties išrastos naujosios teorijos. Ne, klystu, gali būti, kad tik vieną. Juk kulfi tooookie skanūs! Kodėl nevalgyti, jei galima juos valgyti! :) Ir, žinoma – mango, mango, mango! Kiekvienoje vietoje vis kitos rūšys, o mūsų pagrindinis rūpestis buvo išsirinkti savo mėgiamiausią. Per pertraukėles nuo mango „dorojimo“ buvo lukštenami ličiai, kuriuos perkandus saldžios sultys per smakrą upeliais tekėdavo...

Stipri karšta juoda arbata, kurios pagrindas ne vanduo, o pienas, nusaldinta ypatingai dideliu kiekiu cukraus, mažomis dozėmis masiškai geriama visoje Indijoje. Kiekviename žingnyje, už kiekvieno kampo rasi kioskelį, kuriame verdama arbata, kartais paskaninama imbieru ar kardamonu. Ji dažniausiai pilstoma į mažas espresso kavai skirtas plastmasines stiklinaites. Ir, kaip priklauso save gerbiančiam indui, išgėrus arbatą, stiklinaitė tiesiog metama žemėns. Šiuo aspektu Kalkuta ženkliai ekologiškesnis miestas. Čia arbata pilstoma į trumpai degto molio puodelius, kartais pagražintus spalvingais ornamentais, gėlyčių lapeliais ir žolytėmis. Moliniai puodeliai taip pat vienkartiniai ir jie, išgėrus arbatą, kaip ir plastmasiniai, metami po kojom. Jei metamas puodelis nesudūžta, jį sutraiško pravačiuojančių automobilių padangos, stipresnis lietus šukes ištirpina ir molis, iš žemės paimtas, sugrįžta atgal. Tokie puodeliai - senų laikų palikimas, keistai išlikęs Kalkutoje. Arbata geriama iš jų, įgauna visiškai kitą skonį – šiek tiek karstelėjusi, su prislopintos žemės ir dulkių aromatu. Nors ir draugiškų aplinkai, tačiau šaligatviuose dužtančių ir gatvėse padangomis traiškomų molinių puodelių vaizdas mums sunkiai priimtinias.... Neprarasdami vilties nuolat šiukšlių dėžių dairėmės. Kartais arbatininkai pasigailėdavo mūsų, paimdavo ištuštintus puodelius ir žemėn metimo procedūrą atlikdavo patys :)

Ne viską apžiūrėjome Kolkaltoje. Būtų dar kur nueiti, ką aplankyti, be to vis knietėjo pasinerti ir į kultūrinį Kalkutos gyvenimą, prie kurio, viešint Indijos kultūros sostinėje, taip ir neteko prisiliesti. Puikiai suprantu tuos kitataučius, turiu omenyje ne indus, strigusius čia ilgesniam laikui. Indijoje yra vietų, kur galima, jei nori, iš tiesų labai pigiai pagyventi ir viena iš tokiu vietų - Kalkuta. Pavyzdžiui mūsų viešbutuke yra taip vadinami dorm’ai, kuriuose gyvena po aštuonis žmonis, berniukai ir mergaites kartu. Gauni lovą ir stogą virš galvos, bendrą dušą ir tualetą, ant laiptų iš kaimynų galima pasigauti internetą. Dorm’as kainuoja 120 rupijų, t.y. 6,25 Lt (mūsų kambarys kainavo apie 350 rupijų, t.y. 18,23 Lt). Kaip minėjau, pirmąją atvykimo dieną, po ilgos ir varginančios kelionės naktiniu traukiniu, mane ištiko šokas, pamačius Giedriaus vargais ne galais rastą kambarį, tačiau pragyvenome čia ilgiau, nei bet kurioje kitoje vietoje Indijoje. Atviros aikštelės, balkonėliai, įvairiataučiai kaimynai, mandagus ir paslaugus personalas, kažkokia keistai patraukli atmosfera. Gal būt dėl to kaltas hipnotizuojantis karštis, kuomet viskas aplinkui pasidaro vienodai.

Kalkutos gatvėse maistas gal ir ne visada pats sveikiausias, tačiau, palyginti, labai skanus. Pavyzdžiui už 10 rupijų (52 ct) pučkos galima valgyti kiek telpa. Labai įdomus „patiekalas“: trapi aliejuje virta tešla išsipučia į tuščiavidurį burbulą, gatvės pardavėjas paima jį į delną, nykščiu praduria skylę ir kitos rankos pirštais į vidų įdeda žiupsnelį bulvių košės. Bulvių košė ruošiama taip pat gatvėje: atsivežtos jau išvirtos bulvės sumaigomos rankomis ir pagardinamos kalendra, avinžirniais bei kitais ankštiniais. Jei klientas pageidauja, prieš „patiekiant“ pučką į mažutę iš palmių lapų supresuotą lėkštutę, rutuliukas su bulvių įdaru iki alkūnės panardinamas į puodynę su mirkalu, panašiu į daržovių nuovirą. Visa šio „patiekalo“ esmė - burbuliuką reikia praryti vienu kąsniu :) Tai labai populiarus „snack‘as“ didžiojoje Indijos dalyje. Savarankiškai ragauti pučkos noras nebuvo kilęs. Tačiau, kai mūsų draugė Prerna nuoširdžiai pradėjo dalintis savo džiaugsmais, atrastais Indijoje, negalėjome atsisakyti. Nuo to karto ir patys indiškais „snack‘ais“ smaguriavome :)

Kitas labai skanus ir sotus patiekalas, kepamas atsitūpus tiesiog ant šaligatvio, mūsų aptiktas tik Kalkutoje - virtų bulvių blyneliai su kalendros padažu – tik 2 rupijos už vienetą. Indiški skanėstai – saldūs burnoje tirpstantys rutuliukai – nuo 3 iki 6 rupijų už vienetą. Keturi bananai – 20 rupijų, kilogramas mango – nuo 40 iki 65 rupijų, priklausomai, kokia rūšis, ličiai – nuo 70 iki 80 rupijų už kilogramą. Jei atsisakai kulfi (15 – 20 rupijų) ir ledų (25 – 35 rupijos), galima visai skaniai ir nebrangiai prasisukti :) Arbatos mažesnė stiklinaitė Kalkutoje kainuoja 3 rupijas, didesnė – 6 rupijas. Arbatos kainos skiriasi visuose miestuose, pagal ją spręsdavome, ar miestas „brangus“, ar „pigus“. Matuojant pagal arbatos kainos skalę, Kalkuta – „pigiausias“ miestas,tuo tarpu Hyderabado geležinkelio stoties kioskelio pardavėjas pasitiko mus su 10 rupijų kainuojančia arbata. Vidutiniškai „čerkutė“ arbatos Indijoje kainuoja 5 rupijas.

Gegužės pabaigoje Kalkutoje ėmė darytis per karšta. Prakaitas mušdavo jau nuo aštuonių valandų ryto, dieną karštis toks, kad patalpoje, vėdinamoje vien tik paprastu ventiliatoriumi, išbūti sudėtinga. Nuo kokios ketvirtos valandos karštis pradėdavo darytis pakeliamas, lengviau atsikvėpti būdavo galima tik saulutei visiškai nusileidus. Per dieną nualintiems karščio, vakare pradėdavo jausti nuovargis. Laikas sustoja.... ir kam vietiniams tiek laikrodžių?

Išvykimo iš deivės Kali miesto dieną, kėlėmės kaip niekada anksti (neskaitant dešimties dienų, praleistų Vipassana meditacijos kursuose, bei rytinio Vinyasa jogos užsiėmimo). Septintą valandą ryto jau buvome kitame Kalkutos gale, prie Rabindra Sarovar ežero, apsuptame indiško parkelio – šiukšlynėlio, kuriame nuo šešių ryto susirinkę sveikuoliai, sportininkai, senukai ir jaunuoliai, dažnai grupelėmis, užsiiminėja joga, atlieka keistus gimnastikos pratimus ar šiaip visokius juokingus judesius su rimtu veidu juos rodančiu „treneriu“ priešakyje, bėgioja aplink ežeriuką, žaidžia kriketą. Galima užtikti ir grupelių, užsiimančių juoko jogos terapija. Kadangi, kaip taisyklė, rytiniame parke pasirodėme per vėlai, mums pasisekė pamatyti tik vieną „keistuolį“, keletą minučių skyrusį juoko jogai. Tai iš tiesų labai užkrečiantis, nuotaiką keliantis užsiėmimas – galite rasti youtube ir patys kartu pasijuokti: http://www.youtube.com/watch?v=eXgdSOxaCGI :)

Parkelis, kaip minėjau, indiškas. Šiukšlių daugiau nei medžių, krūmų ir žalios žolytės. Išsirinkome estetiškiausiai mums pasirodžiusį žemės lopinėlį ir prisėdome pažioplinėti į rytinį žmonių gyvenimą parke. Aštuntą valandą saulutė kaitino lyg būtų pakilusi iki zenito. Tik išsitraukus mango, prisistate laisvai besiganančios ožkytės. Kaip šeiminkai atsirenka, kur kieno ožka mieste nuklydusi? Draugiškai pasidalinome vaisiais: mums sultingas mango viduriukas, ožkytėms – saldžios žievelės ir nenučiulptas kauliukas.

Pusryčiams susitikome su mūsų drauge Prerna. Jai, kaip ir mums, šis parkelis buvo „atradimas“. Atsisveikinę su ja, paskutinį kartą paklaidžiojome jaukiais Kalkutos gatvelių labirintais bei pasivažinėjome tramvajumi.

Su mieląją Prerna, kuri š.m. gegužę aplankė mus Lietuvoje