Pabaiga

Stebinti Indija nenustojo iki paskutinės minutės. Net Arabijos šalių oro uostuose nemačiau odinių kėdžių laukiamosiose salėse. Delio oro uostas su savo otkutiūrinėmis parduotuvėmis nė kiek nepanešėjo į Silliguri traukinių stotį. 

Atlaikius beveik tris mėnesius Indijoje, neskaitant prieš tai aplankytų kitų Azijos šalių, ragaujant gatvės maistą, didysis išbandymas skrandžiams buvo Kijevo avialinijų kiaušinienė, kurios Giedrius turbūt dar ilgai nesiryš ragauti.

Rygoje buvome iškilmingai pasitikti mano tėvelių - su laukinių gėlių puokštėmis, šakočiu ir ant smilgų suvertomis kvepiančiomis žemuogėmis. Giedriaus fotoaparatas, užfiksavęs vos keletą nuostabių žydinčių saulučių Rygos centro pievoje, nusprendė, kad savo jau atidirbo ir nuėjo užsitarnauto poilsio.

Į Klaipėdą važiavome su ant automobilio iškeltomis Lietuvos vėliavėlėmis. Mano tėvai – dideli patriotai, bandė mums, paklydėliams, grąžinti suvokimą iš kur esame kilę ir kur mūsų šaknys (:

Lietuvoje kitos spalvos. Oras kitaip kvepia. Birželio pabaiga – vasaros pradžia. Gamta džiaugiasi, turėdama progą trumpam atskleisti savo turtus.

Braškių sezono Lietuvoje pradžia – pats geriausias laikas grįžti po ilgų kelionių. Tokių skanių braškių, kaip mamos braškiniame torte, laukiančio mūsų šaldytuve, nė su žiburiu nerasite visame Žemės rutulyje (:

PRISIPAŽINIMAS

Nenorėjau grįžti. Dar tiek daug neapkeliauta, tiek daug nepamatyta, nepažinta. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau supranti, kad nieko nepamatei. Kelionės - labai pavojingas, užkrečiamas virusas (: Jei norite turėti mažiau priklausomybių, kurių ir taip apsčiai visi turime, nedarykite to, ką aš padariau.... Nors.... Kiekvienas turime laisvę rinktis!

AČIŪ

AČIŪ Mokytojai Mai Ram Devi, kad ši kelionė įvyko.

AČIŪ Giedriui už tai, kad kelionė buvo tokia, kokia buvo.

AČIŪ mylimoms bezdžionėlėms Urtei ir Margaritai, kad gimė šis blogas.

AČIŪ visiems skaitytojams už netikėtai didelį palaikymą, kurį labai branginu. Tik Jūsų dėka kelionė buvo aprašyta iki jos pabaigos.   

MAY ALL BEEINGS BE HAPPY! (:

Paskutinės dienos Indijoje - trumpas žvilgsnis į Delį

Iš daugelio apsilankiusiųjų Indijoje girdėjome patarimus aplenkti Delį iš tolo, nes didelė tikimybė prarasti pusiausvyrą nuo jo gatvėse karaliaujančio chaoso. Atsižvelgami į tokių atsiliepimų gausą, pasivaikščiojimams po Delį pasilikome tik keletą dienų prieš skrydį – tik tam, kad spėtumėme supirkti trūkstamas lauktuves. Nuoširdžiai sakau – apkeliavus visą Indiją, nuo piečiausio jos iškyšulio Indijos vandenyno, Arabijos jūros ir Bengalijos įlankos sankirtoje, iki Himalajų kalnų šalies šiaurėje, Delis pasirodė lyg Klaipėda saulėtą sekmadienio popietę – atsipalaidavęs, ramus, jokių grūstynių ir nenutylančių automobilių signalų.

Nors tik trumpą laiką Delyje paviešėti teko, spėjome būti nustebinti. Pavyzdžiui, praplatinta gatvė rajone šalia stoties, kuriame apsigyvenome. Kadangi suplanuotą projektą įgyvendinti trukdė namai abipus platinamos gatvės, priimtas paprastas spredimas – nupjauti trukdančių pastatų fasadus. Kas apsitvarkė savo nupjautus namus, kas gyvena su styrančiais strypais ir nutrupėjusiomis sienomis, tarsi būtų nepastebėję, kad balkono, verandos ar miegamojo nebėra.

Visoje Indiojoje labai skaniai maitinomes, tačiau Delį šiuo atžvilgiu reikia paminėti atskirai – virtuvė, kur beužsuksi, pateisina sostonės vardą ir viršija lūkesčius. Nesu didelė bandelių ir duonos kepinių mėgėja, bet Delyje kepami naan’ai tiesiog tirpsta burnoje ir patys prašosi apsigyventi juos uodžiančiojo pilvelyje. Prisipažinsiu – Delyje valgėme daugiau, negu pajėgūs, lyg bandydami indiškų gėrybių atsivalgyti dviems metams į priekį. Akys nori, atsispirti negali, o pilvas nedrąsiai lemena – gal užtenks? Sunku, labai kebli situacija…. Paskutinius prisipirktus vaiko galvos dydžio mango vaisius, kurių fiziškai nebesugebėjome įveikti, prieš išskrisdami palikome viešbučio resepcijoje ant žemės miegantiems darbuotojams.

Iš miesto įžimybių spėjome apžiūrėti tik turgus, Raudonąjį fortą bei kelias šventyklas. Delio Raudonasis Fortas - milžiniškas kompleksas, buvę Mughal’ų imperatoriaus šaho Jahan'o rūmai naujai įkurtoje sostinėje. Į vidų neužėjome – apžiūrėjome tik išorinius fasadus ir prie jų pozuojančias indų kompanijas.

Vieną iš lankytinų šventyklų Delyje vėlgi pasirinkome džainistų šventovę. Iš fasadinės pusės šventykla viliojančiai neatrodė, tačiau viduje nuo gausios puošybos raibo akys, o judėjimas pačioje šventykloje ir jos prieigose – intenvyvesnis negu Hyderabado šaligatviuose. Labiausiai man šioje šventykloje patiko jos kieme įrengta paukščiukų prieglauda – ligoninė. Deja, nuotraukų neturime, nes fotoaparto nebuvo galima įsinešti.

Besižvalgydami jau sutemusiomis Delio gatvėmis su nukrautais prekystaliais šaligatviuose ir nuolat pilnomis, viena šalia kitos įsikūrusiomis šilkų ir sarių krautuvėlėmis, netyčia užtikome mus sužavėjusią sikhų šventyklą. Tiksliau ne pati šventykla, vadinama Gurdvara, mus apkerėjo, bet labai draugiška, džiugiai nusiteikusi, maloni bendruomenė, kurioje tvyrojo stiprus didelės šeimos ir vienybės pojūtis. Prie įėjimo į Gurdvarą mus pasitiko du iškilmingai apsirėdę sargybiniai, ilgais kardais ant juosmens ir ilgomis ietimis rankose – pasijutau, lyg princesė iš Šachrazados pasakų. Šventykloje ne tik moterims, bet ir vyrams privalu pridengti galvas. Giedrius gavo mažą skepetaitę, o aš slėpiausi po dviem sarongais, kad nesimatytų nei plaukų, nei pečių, nei nuogų kojų. Visi bendruomenės nariai labai ryškiai ir spalvingai apsirengę. Dauguma vyrų dėvi ryškius geltonai - mėlynus arba mėlynai - geltonus drabužius nuo galvos iki kojų. Tiek jie, tiek kai kurios moterys, ant juosmens segi mažus lenktus kardus. Sikhizmas - religija, derinanti du - hinduizmo ir islamo - mokymus, o sikhų bendruomenė atvira visoms religijoms. Tai puikiai vizualizavo Gurdvaros bendruomenės susirinkime dalyvaujantis, savo mantras kalbantis hinduistų piligrimas. Šventykloje galima vaikščioti tik į vieną pusę – kaip tarybinėse mokyklose koridoriuose per pertrauką tarp pamokų. Ant pakylos sėdėjo Guru su savo sekėjais, šiek tiek žemiau - ansamblis su daininkais, gyvai atliekantis himnus Dievui. Muzika sikhų religijoje labai svarbi. Per ją tikinčiųjų širdys pakyla iki Dievo, o Dievas įžengia į besimedžiančiųjų širdis. Tikintieji sėdi ant grindų, kiti - eidami garbės ratus šventyklos pasieniais ištiestais takeliais, atidavinėja pagarbą ir aukas bendruomenės garbinamiems simboliams.

Sikhų tikėjimas pradėjo formuotis XV a. pabaigoje Pandžabo regione nuo mažos grupelės Guru Nanakos pasekėjų, troškusių patirti Dievo buvimą. Galutinai nusistovėjusią sikhizmo tradiciją suformavo pirmieji dešimt Guru, keitę vienas kitą, anot pačių sikhizmo išpažinėjų, lyg viena nuo kitos pridegamos žvakelės,  nuo XV a. vidurio iki XVIII a. pradžios. Sikhų religijos esmė -  Guru idėja. Dievas – tikrasis Guru. Laikui bėgant sikhų religija įgijo vis daugiau ir daugiau pasekėjų. Vėliau jie sukūrė galingas karines pajėgas, susibūrė į atskirą bendruomenę ir iki šiol garsėja kaip ištikimiausi, garbingiausi ir atkakliausi kariai. 

Iki šių dienų dauguma sikhų tradiciškai želdinasi plaukus bei barzdas, nešioja įspūdingus turbanus. Sikhizmo idealai – dorumas ir sąžiningumas, lygybė (tarp kastų, vyrų ir moterų, tautų, religijų), ištikimybė ir atsidavimas, militarizmas, meditacija į Dievą ir nenuolaidžiavimas tironijai bei žiaurumui. Šiuos idealus simbolizuoja penki sikhų atributai, vadinami penkiomis “K” (pagal pandžabų kalbos žodžių pirmąsias raides):

1. KEŠ - nekerpami plaukai. Tai simbolizuoja nesikišimą į žmogišką prigimtį bei paklūsnumą Dievo valiai.
2. KANKGA - medinės šukos, nešiojamos po turbanu, kuriomis šukuojamasi, kad plaukai būtų švarūs ir nesusivėlę.
3. KARA - plieninė apyrankė. Ratas simbolizuoja amžinybę, plienas – jėgą. Apyrankė, nešiojama ant dešinės rankos, kuria paprastai laikomas kardas, primena, kad kovoti reikia tik už Dievą.
4. KAČERA – baltos apatinės kelnės, simbolizuojančios švarą ir kuklumą.
5. KIRPAN - trumpas kardas. Jis primena, kad reikia ginti tiesą. Po pasaulį išsibarstę sikhai vietoj kirpano nešioja simboliškas kirpaną primenančias sages.

Sikhizmą, panašiai kaip judaizmą, galima laikyti etnine religija. Būti bendruomenės nariu ir išpažinti sikhų tikėjimą – neatsiejami dalykai. Sikhų deklaruojamą lygybę tarp kastų parodo tai, kad daugumos vyrų pavardė yra "Singh", kas reiškią liūtą, o moterys "Kaur" – princesės. Šios pavardės pakeitė kastų duotąsias, o moterims suteikiant Kaur pavardę parodomas jų lygiavertiškumas ir naikinamas beteisiškumas.

Sikhų šventykloje Gurdvaroje mums taip patiko, kad užsukome į ją ir sekančia dieną.

Paskutinį vakarą, jau sutemus ir desperatiškai bandant patektį į turgų bei rasti parduotuves, kad susipirktumėme savo susigalvotų daiktų, susipažinome su indu, kuris savanoriškai, nereikalaudamas jokio atlygio, pabuvo mums gidu, o pats turiningai ir smagiai leido laiką, padėdamas pasimetusiems užsieniečiams. Mūsų vedlys atvažio į Delį kelioms dienoms iš netoliese esančio kaimo nusipirkti sulčiaspaudės (nenustebčiau, jei tas kaimas pagal gyventojų skaičių didesnis už Vilnių). Sulčiaspaudę apsikabinęs vaikštinėjo lyg vietinis, o su visais užkalbintais bendravo lyg su senais draugais: aiškinosi, kur surasti tai, ko mes ieškome, vedžiojo mus į parduotuves, kioskelius, turgų, padėjo derėtis, per pertraukėles visi kartu gėrėme arbatą, pasmaguriavome ledais, kol galiausiai susėdome visi kartu į vieną dviračiu minamą rikšą ir pametėjome savo gidą pakeliui iki jo giminaičių namų. 

Paskutinis žvilgsnis į egzotines gėrybes

Vienoje iš Delio mečečių

Paskutinė naktis Indijoje - bandome susipakuoti skrydžiui į Lietuvą

Ar galės mus kas nors nustebiti, po kelionės į Indiją?

Tikrai taip - Indija dar turi, ką parodyti! 

Varanasi - miestas, kuriame telpa visa Indija

Kelionė į Varanasi, Uttar Pradesh'o valstijos miestą, prasidėjo jau anksčiau aprašytoje Siliguri geležinkelio stotyje. Pilant stipriai liūčiai, vaizdas ir veiksmas joje nepasikeitęs: tos pačios karvės, besisukinėjančios tarp džipų ir perone lūkuriuojančių keleivių, tos pačios jaunos elgetaujančios moterys su kūdikiais ant rankų, tie patys benamiai vaikai, skanuojantys aplinką ir šiukšlių dėžes, tie patys apsauginiai, bejausmiais veidais vaikantys juos, tokiu būdu bandydami apsaugoti keliaujančiųjų ramybę. Laiko stotyje turėjome daugiau negu norėtųsi, Giedrius net spėjo susitaisyti į istoriją jau įrašytas, pusę pasaulio apkeliavusias šlepetes.

Dėdė Jurgis turėjo batus, apkeliavusius visą Lietuvą 

(http://www.youtube.com/watch?v=YZDjYW3qCJw), 

o provaikaitis - šlepetes, išvaikščiojusias pusę Azijos:

Kartu su gausia įvairiaspalve plačiosios Indijos šeimyna sulaukėme traukinio, kuriame toliau draugiškai leidome laiką ilgiau negu parą. Stebėjome keliaujančiųjų gyvenimą traukiniuose, valgymo, miegojimo, privalomų rytinių bei vakarinių higienos procedūrų, bendravimo įpročius, besikeičiančius veidus, spalvotas aprangas ir gausius, kartais – labai masyvius, aksesuarus, ypatingai įlipančių ir išlipančių nuošalesnėse gyvenventiese. Lygiai taip, kaip ir mes buvome stebimi – nei vienas judesys ar mirktelėjimas nepraslydo pro dešimtis porų skvarbių juodų akių (:

Video: Train in India

Į Varanasį, kuriame sutelpa visa spalvinga, prieštaringa, daugialypė Indija ir kuris, mūsų, vakariečių, akimis gali pasirodyti viena mistiškiausių, labiausiai nesuvokiamų vietų pasaulyje, atvykome naktį. Miestas, lyg magnetas traukiantis ne tik indus, bet ir po visą pasaulį išsibarsčiusias sielas, iš pradžių gali pasirodyti atgrąsus. Reikia kaip reikiant apšilti kojas jame, kad pradėtum perprasti, kur atsiradai. Svarbiausia – nustoti klasifikuoti, skirstyti į gerą ir blogą, bandyti sudėlioti viską į „stalčiukus“.

Tik išlipusiusius iš traukinio, mus užpuolė tuntas siūlančių nakvynę bei transportą iki viešbučio. Vienas per kitą bandė užkalbinti, atkreipti dėmesį ir įsiūlyti savo paslaugas, visiškai neklausydami, ką jiems sakome apie savo tikslus, poreikius ir norus. Nors neturėjome patikimų variantų ir iš tiesų reikėjo susirasti, kur apsistoti, verslininkus įtikinėjome, kad mums pagalbos nereikia. Pasijutome lyg atidengtos medaus statinaitės, traukiančios darbštuoles bitutes. Ūžė ne tik galva - visas kūnas atrodė tuoj pakils, kartu su dūzgiančiu spiečiumi. Nežinia, kaip ilgai taip ėjome, bet persekiotojų būrys po truputį ėmė tirpti. Gal kantrybė trūko, o gal patiklesnę auką nusižiūrėjo. Su mumis liko pats atkakliausias palydovas. Einame į tualetą – palyda stovi, laukia, lyg būtume pasižadėję pasinaudoti jos teikiamomis paslaugomis. Giedrius bando apkeliauti prie geležinkelio stoties stovinčius taksi, sužinoti kainas bei galimybes rasti pigios nakvynės – palydai nė motais, lyg niekur nieko visur eina kartu. Iš kur pas žmogų toks užsispyrimas? Tiek kantrybės? Iš kur tiek jėgų neprarasti vilties? Galų gale pasiryžome atsiduoti tokio atkaklaus šeimos maitintojo valiai, sutikę patikėti, kad jo siūlomas viešbutis ir transporto kaina iki vietos yra geriausias šį vakarą galimas variantas.

Tuo pirmoji pažintis su Varanasiu nesibaigė. Iki mūsų vedlio tuk tuk‘o ėjome tokiomis klaidžiomis tamsiomis gatvelėmis, tokiais klaikiais užkaboriais ir pakampėmis, ir dar taip ilgai, kad jei keliaučiau viena, būčiau senai nusprendusi kažkuo labai negeru kvepiant, apsisukusi ir leidusis į kojas. Kadangi turiu ne tik savo Angelą Sargą ir šeštą jausmą, bet buvau kartu su Giedriumi, ėjau neišsiduodama ir svajojau, kad tas tuk tuk‘as kuo greičiau prieš nosį išdygtų, kitaip tempiamos mantos svoris mane gyvą į žemę suleis. Tačiau prieš nosį ne tuk tuk‘as, bet ilgiausi, šlapimu atsiduodantys laiptai atsivėrė. Tada sustojau ir pradėjau protestuosti – kur jis mus veda? Vedlys nenustebo – turbūt ne pirmą kartą su tokiomis klientų emocijomis susiduria. Nė kiek nesutrikęs pasakė, kad tuk tuk‘as šimtu procentų laukia mūsų šių laiptų apačioje. Kai sukandusi dantis ir beveik nekvėpuodama jais nulipau, mano nuostabai, mums žadėtoje transporto priemonėje sėdėjo musulmonė moteris su mergyte ant kelių. Tuomet dingtelėjo mintis, paremta ankstesnėmis kelionės po Indiją patirtimis - norint su visomis kuprinėmis sutilpti į šį vežimaitį, Giedrius sėsis priekyje šalia vairuotojo, o aš su visa manta – šalia moters ir mergytės. Kokia naivuolė! Vairuotojas be mažiausių ceremonijų visą taip sunkiai užkariautą, nuo pat traukinio durų sergėtą bei atlydėtą grobį sugrūdo į galinę sėdynę ir, pareiškęs, kad teks sulaukti dar mažiausiai vieno keleivio, kadangi kitu atveju jam iš vietos pajudėti neapsimoka, nuėjo prie sienos nusišlapinti. Net už kampo nepaėjėjo... Laukėme paskutinio keleivio 10 minučių, laukėme 20, 30.... Gali pykti, bartis, įrodinėti neegzistuojančias savo teises - niekam neįdomu. Atvažiavai į svečius, būk malonus, neaiškink žmonėms, kaip gyventi.

Nepraėjus nei valandai pajudėjome. Kelias link mums siūlomo viešbučio Elvis Guest House patikimai neatrodė. Pradėjo kilti įtarimai, kad senai jau mus iš miesto išvežė. Pagaliau vairuotojas pasuko kairėn ir pradėjo laviruoti siauromis klaidžiomis gatvelėmis. Hmmm....nežinia ar verta čia likti. Nei išeiti, nei pareiti į tokiame labirinte pasislėpusį viešbutį nesugebėtumėme, be to, ganėtinai toli nuo pagrindinių Varansio įvykių sūkurio įsikūręs. Vairuotojui sustojus, apeidamas ant tako išdėliotus solidžius karvių tortus, priėjo baltais drabužiais vilkintis malonios išvaizdos vyriškis ir pradėjo atkakliai mus vilioti iš tuk tuk‘o - bent apsidairyti viešbučio viduje. Na, kad tiek jau važiavome.... Buvo išdėstyti visi įmanomi privalumai, tame tarpe ir tas, kad šie svečių namai įsikūrę ne pagrindinėse, tuo pačiu tai reiškia – ne pačiose judriausiose ir triukšmingiausiose, šventojo miesto gatvelėse. Išvarginti beveik dviejų parų kelionės, vėliau atkaklių atakų Varanasio geležinkelio stotyje, prisiskaitę keliautojų atsiliepimų bei perspėjimų kelionių gide, buvome tiesiog pritvinkę nepasitikėjimo. Tačiau Elvis Guest House vadybininkas balta šypsena ir švytinčiomis akimis nepasidavė: patvirtino, kad Varanasyje iš tiesų privalu saugotis apgavikų, patikino, kad kompanija, į kurią patekome, pasirūpins mumis nuo A iki Z ir pažadėjo, kad tikrai nepasigailėsime savo sprendimo. Kadangi buvo pakankamai vėlu, nusprendėme pasilikti bent vienai nakvynei. Nebeturėjome entuziazmo klaidžioti naktį ir ieškoti to, ko patys nežinome.

Pradžioje su viešbučio darbuotojais elgėmės atsargiai - tikėdami, bet nepasitikėdami. Bet žmonės neprarado vilties ir, nekreipdami dėmesio į nepatiklius žvilgsnius, stengėsi mus palenkti bei užsitarnauti mūsų lojalumą. Laikinumas - didžiausias stabilumas. Varanasis įtraukė taip, kad nebuvo kada ir dairytis naujos nakvynes, be to, diena iš dienos ganėtinai profesionali, nors ir labai juokinga bei savotiška, Elvis Guest House komanda užsitarnavo mūsų pasitikėjimą. Kiekvienas darbuotojas – atskiras personažas, vertas atskirų puslapių. Ilgainiui pasitvirtino, kad ir vieta nėra bloga. Vienintelis minusas - šiek tiek per toli nuo centro. Tačiau pasivaikščioti visada į sveikatą, o grįžti sutemus galima ir dviračiu traukiama rikša. Pagrindinis Varanasio kasdienis ir ritualinis gyvenimas vyksta prie Ghat‘ų – ilgų aukštų laiptų, vedančių žemyn upės vagos link. Viešbutis įsikūręs prie vieno iš paskutiniųjų Ghat‘ų mieste, tik keletas siaurų karvių tortais nukrautų ir ožkų spirgučiais pribarstytų gatvelių vingių iki šventosios Ganga upės, palei kurią einant spartesniu žingneliu per dvidešimt minučių galima pasiekti pagrindį Ghat‘ą - Dashashwamedh.

Varanasi, įsikūręs vakariniame Ganga upės krante, yra vienas seniausių miestų Žemėje. Jo įkūrimas datuojamas VII a.pr.Kr., kuomet šioje vietoje buvo įkurta Indijos valstybės Kashi sostinė. Deja, šiandieninė Varanasio architektūra nesiekia daugiau 200 metų. Visą ilgą savo egzistencijos laikotarpį miestas buvo žiauriai niokojamas ir griaunamas. Ypatingai musulmonų valdovai stengėsi šią šventą indams vietą išgyvendinti. Tačiau, tai kas tikra – nesunaikinama. Varanasi kėlėsi ir atsikūrinėjo, kaip Kryžių kalnas Šiauliuose. Žmonės kaip plūsdavo į jį, taip tebeplūsta. Gyva legenda iki šių dienų traukianti piligirimus, mirštančiuosius, trokštančius žinojimo ir išminties, smalsuolius ir turistus.

Daugelis Ghat‘ų pastatyti ir iki šių dienų priklauso turtingiems maharadžoms. Beveik ištisus metus galima laisvai leistis laiptais iki pat jų apačios, išskyrus pomusoninį sezoną, kuomet jie gali būti apsemti iki viršaus. Ghat‘ai dažniausiai naudojami ritualinėms apeigoms ir ritualiniams apsiprausimams, tačiau keletas jų skirti mirusiųjų apeigoms, deginimui bei skandinimui. Geriausias laikas pasivaikščiojimams palei upę - aušra, kuomet piligrimai renkasi nusiprausti šventąjame vandenyje, atiduoti pagarbą ir aukas kylančiai Saulei (atlikti Pudžą) ir saulėlydis, kai pagrindiniame Dashashwamedh Ghat‘e vyksta Ugnies aukojimo ceremonija – Arati, atliekama kiekvieną dieną šeštą valandą vakaro, nesvarbu – lyja ar sninga (jei kartais toks stebuklas šioje šventoje vietoje įvyktų (: )

Pirmąjį po kelionės rytą mes tikrai neatsikėlėme ketvirtą valandą, kad pasigrožėtumėme brėkštančiu miestu. Iš viešbučio išsikrapštėme saulutei jau perkopus zenitą. Siauromis kampuotomis gatvelėmis nuėjome upės link į dar nepažintą pasaulį. Pro kasdienį ožkų, karvių, žmonių - suaugusių, vaikų ir senukų - gyvenimą. Mes jiems – jų išgyvenimo viltis. Vaikai prašo mūsų šalies monetų, o nubėgę prie kito turisto, tiesia jas, kad iškeistų į Indijos rupijas. Tokiu būdu daugiau šansų atkreipti pavargusių nuo prašymų ir visokių istorijų turistų dėmesį. 1 euras net 65 Indijos rupijos. Gerai, kad nepasiėmėme lietuviškų pinigų – iš pradžių, kol „neįkirtę“ sistemos, būtume dalinę juos, manydami, kad džiaugsis vaikai naujiena savo kolekcijoje, o iš tiesų – ką jie darytų su tuo litu, juk niekas neiškeistų į rupijas, kaip euro ar dolerio. Vienam pribėgusiam berniukui pakeičiau eurą į rupijas. Ir tik vėliau supratau, kad pakliuvau į gudriai suregztus spąstus. Jei nesispyriodamas pakeitei monetą, vadinasi iš tavęs dar galima daugiau naudos išpešti.

-         - Nupirk, teta, sausainukų pakelį iš šalia stovinčio dėdės už prekystalio. Ir sesutei nupirk. Ir draugų būtų gerai, kad nepamirštum, teta.

-         - O tu sesutes savo sausainiais nepavaišinsi? Draugiškai nepasidalintumėte?

-         - Ne, teta. Man štai reikia šito pakelio, o sesutei aną nupirk.
     
      Tada iš atminties išniro gilios vaikystės prisiminimai, kai trys Kuliešiūtės vieną šokoladinį saldainį „Aguona“ arba deficitinį apelsiną  į tris lygias dalis dalindavosi.... Nieko sau. Tikrai nenustebčiau, jei už prekystalio stovintis vyriškis yra šių vaikų sąjungininkas, o man nuėjus nupirkti sausainiai būtų padėti atgal į tą pačią vietą ant prekystalio ir būtų pardavinėjami tolimesniuose projektuose. Jei tokiais tempais iki Varanasio centro eitume, iki sekančios aušros vargu ar pagrindinius vartus pasiektumėme. Lieka tepti slides ir čiuožti kuo sparčiau, nekreipiant dėmesio į nesibaigiančius prašymus ir kalbinimus.

      Varanasyje galima akivaizdžiai pamatyti, kaip žmonės visokiausiais, mums absoliučiai nesuvokiamais būdais, bando išgyventi. Nesvarbu kokiomis priemonėmis, svarbiausia, kad vakare parneštum pinigų šeimai. Prie vieno turisto vienu metu gali prilipti po penkis neįprastų paslaugų ir beverčių prekių siūlytojai, kalbėdami vienas per kitą. Na, o pačioje miesto gyventojų bendruomenėje cirkuliuoja atskiras ekonominis modelis, pagrįstas darbų pasidalijimu. Į jį gali būti įsileidžiami ir vietiniai indų turistai. Pavyzdžiui, Ganga krantinėje šalia šventyklos įsikūrusioje lauko kirpykloje, kurios inventorių sudaro kėdutė klientui atsisėsti ir kirpėjo žirklės bei šukos, kerpami plaukai, analogiškame „salone“ - skutama barzda, už tam tikrą mokestį galima visų akivaizdoje išsivalyti ausis. Atrodytų, nors ir vargingai gyvena, bet štai geriau sumokėti kažkam, nei pačiam ausis išsikrapštyti. Taupiam lietuviui to niekada nesuprasti. O Indijoje tai veikiantis, patikrintas modelis – bendruomenė palaiko vieni kitus, leidžia vieni kitiems uždirbti, tie patys pinigėliai cirkuliuoja pirmyn - atgal.

Pabėgome nuo vienų prašytojų, užšokome ant kitų. Užgriuvo siūlymai paplaukioti laiveliais, kai atsisakome, būtinai turime pažadėti  ateiti rytojaus ankstų rytą - saulei kylant būsime svetingai laukiami. Tuk tuk‘ų vairuotojai siūlo ekskursijas Varanasio gatvėmis, gidai siūlosi pavedžioti siauromis klaidžiomis pagrindinės miesto dalies gatvelėmis, mergytės vaikšto pardavinėdamos žvakeles, papuoštas gėlių vainikėliais vakaro Arati ceremonijai, arbatos, betelio riešutų prekiautojai ir visa krūva kitų. Išūžė galvą jau pirmąją valandą. Mūsų tikslą – lėtai, atsipalaidavus žingsniuoti ir dairytis aplinkui, pradedant susipažindinti su nauja vieta, susirasti kur prisėsti ir skaniai pavalgyti - priminė gurgiantys pilvai. Tačiau klausimams galo nesimatė:

            - What country are you from?

-         -  Lithuania - atsakė Giedrius, žiūrėdamas savo žydromis akimis ir bandydamas žvilgnio pagalba atsimušti nuo nesibaigiančių interesantų. Buvo visiškai netikėta klausiančiojo veido išraiškoje atpažinti ženklą, kad šalį, iš kurios klausiamsis į šią šventą vietą atkeliavęs, jaunuolis žino egzistuojant.

-         - Wow! That’s why your eyes looks like from paradise! – išpylė vaikinas ir nubėgo daugiau mumis nesidomėdamas. Nesitikėjome, kad taip greitai ir lengvai būsime palikti ramybėje (:

Pirmosios dienos vakare jautėmės nieko nesupratę į kokį knibždelyną papuolėme. Kitą dieną  pasiryžome keltis ketvirtą ryto, nusisamdyti valtelę ir iš vandens pasigrožėti bundančiu miestu. Tačiau dangus mums davė progos sužinoti, ką reiškia mansoniniai lietūs. Lijo ištisą dieną nuo ryto iki vakaro. Aš prasėdėjau knygynuose, o Giedrius, vakare, nepaisydamas lietaus, išėjo į pagrindinį Dashashwamedh Ghat’ą gaudyti kadrų Arati ceremonijoje. Man sėdint knygyne, praradus laiko nuovoką nardant iš vienos knygos į kitą, teko suprasti, kad vietiniai mus jau pažįsta ir esame visų stebimi. Knygyno savininkas, grįžęs iš vakarinės Ugnies aukojimo ceremonijos, informavo: „I saw your husband at the ceremony“.  Niekur nebepasislėpsime (:

Išėjus iš knygyno, lietus jau buvo nurimęs, vakaras šiltas ir gražus, tad nusprendžiau pasivaikščioti pagrindinių vartų link – gal dar spėsiu į ceremonijos pabaigą. Ėjau koja už kojos, kvėpdama orą, gerdama aplinką akimis, gaudydama garsus šioje ir kitoje upės pusėse. Nėra ko stebėtis - šventą ritualą pražiopsojau: nei Ugnies, nei fotografo. Kažkur prasilenkėme. Nepasakyčiau, kad naktį jauku Varanasio slėpiningomis gatvelėmis vienai vaikštinėti. Tačiau, kad mano pasivaikščiojimas per visą krantinę nebūtų beprasmis, nusprendžiau atsigerti arbatos. Taip susipažinau su užsikodavusiu buvusiu alkoholiku ir turėjusių kitų priklausomybių Šivos garbintoju, gimusiu ir užaugusiu Varanasyje, jaunu, aukštu, simpatišku vyru, tačiau jau be priekinių dantų, kurių nebuvimą atperka švytinčios akys, nuo veido nenulipanti šypsena ir pozytivus požiūris į gyvenimą. Jis jau penkeri metai abstinentas, praktikuoja Vipassana meditaciją bei skatina vietinius baigti su alkoholiu ir narkotikais, rūpinasi nebesugebančiais savimi pasirūpinti, veža juos į reabilitacijos ligonines. Mano naujasis draugas, kurio vardą, deja, pamiršau, nuoširdžiai stengiasi padėti į narkotikų liūną klimpstantiems likimo draugams. Jam pačiam iš šio liūno išsikapstyti padėjo draugė – turistė iš Didžiosios Britanijos. Keliautojai užklysta atsipalaiduoti, išbando įvairiausius būdus tam pasiekti, ir išvažiuoja toliau kiekvienas savo gyvenimo gyventi. O Varanasio vietinis jaunimas susipažįsta ir leidžia laiką su vienais atvykstančiais – išvykstančiais draugais, su kitais, su trečiais, jie gyvena nuolatiniame atsipalaidavimo atostogų ritme, kol galų gale patys iš duobės, kuriuoje atsiduria, išlipti nebepajėgūs. Taip „strigusį“ mano pašnekovą, sėdintį ant laiptų ir nebesusigaudantį nei kas jis, nei ką jis ant tų laiptų veikia, rado jo draugė iš Didžiosios Britanijos, su kuria kažkada  daug „gražaus“ laiko, gal būt net ant tų pačių laiptų, praleista buvo. Mergina suorganizavo savo Varanasio draugui gydymą Didžiojoje Britanijoje. Jam pavyko ne tik vėl ant kojų atsistoti, bet lygiai taip, kaip išgelbėtas buvo, dabar stengiasi pats padėti savo gimtojo miesto žmonėms, nuoširdžiai sielvartaudamas dėl jaunimo, kuris nemąstydamas pasiduoda betiksliam egzistavimui ir savęs naikinimui. 

Turbūt tai buvo pirmasis atvejas Varanasyje, kai užkalbinęs žmogus iš manęs nieko nenorėjo. Tačiau ėmė grėsti, kad pasakojamos istorijos niekada nesibaigs. Nutraukiau pokalbį ir pažadėjau užsukti pasilabinti dar kurį vakarą. Pėdinant palei upę atgalios užkalbino jaunas vaikinukas, vardu Šiva. Pasirodo senai jau mane besisukinėjančią stebėjo ir kantriai laukė, kol su buvusiu hipiu pokalbį užbaigsiu. Šiva iš brahmanų kastos (tai aukščiausia, dvasininkų, kasta), jo senelis – pagrindinės vakaro ceremonijos Arati vyriausasis. Jam patinka Tomas Cruise‘as, dėl to apsikirpęs savo mėgiamo aktoriaus stiliumi. Gal nuotrauka sumontuota buvo, pagal kurią Šiva kirposi, o gal draugai pajuokavo ir ūsus Cruise‘ui pripiešė – kas dabar sugaudys, kodėl jaunasis palydovas jų nenusiskuto? Ačiū jam už kompaniją – buvau saugiai per visą krantinę beveik iki pat viešbučio parlydėta.

Gide išsistudijavau, kad šalia mūsų viešbučio yra trys džainistų šventyklos. Prisiskaičius apie prabangią šių šventyklų architektūrą ir gausią puošybą, labai knietėjo pamatyti ką nors tokio, kas pralenktų Kalkutoje aplankytų džainistų šventyklų spindesį. Tad vieną dieną patraukėme jų ieškoti. Sunku susigaudyti, kur eiti. Žemėlapiai Varanasyje mažai padeda. Vadovaujamės šeštuoju jausmu. Lyg ir atėjome, lyg ir ne. Lyg ir džainistų šventykla, tačiau į jokią prabangą nepretenduojanti ir nė iš tolo nepanaši į jau matytas. Bevaikštinėjant po vienos iš jų teritoriją, buvome eilinį kartą pakalbinti:

-        
            - Where are you from?

Dabar jau pasitaikė iš tiesų apie Lietuvą girdėjęs žmogus. Pasirodo, jis Lietuvoje turi draugę Gretą, jogos mokytoją. Ar tikrai mes kalbame apie tą patį žmogų? Ji juk mano jogos Mokytoja!

Buvo smagu atrasti tokių mielų sąsajų. Būtent tas faktas skatino atsipalaiduoti ir pamiršti savisaugos instinktus. Norėjosi pagaliau leisti sau pasitikėti sutiktu žmogumi. Tačiau.... Nors jis ir prisistatė mano Mokytojos draugu, kiek jis Jai draugas - nežinia. Juk buvome užkalbinti kaip eiliniai baltieji turistai.

Mūsų naujasis pašnekovas pasipasakojo dirbantis pačiame seniausiame Varanasio Ghat‘e , kuriame apvalomos išėjusiųjų sielos. Karta iš kartos visa giminė, atskira kasta, dirba ir gyvena būtent iš šios veiklos. Belaukdamas, kol apžiūrinėjome džainistų šventyklėlę, degė nekantrumu aprodyti savo valdas.

Apsilankėme Harishchandra Ghat‘o, kurį kas dieną praeidavome kursuodami pagrindinės ceremonijų vietos link, užkulisiuose. Užkopėme aprūkusiais laiptais, nukrautais didžiulėmis rąstų krūvomis, ir atsisėdome pajuodusių mūrų apsuptame vaiduokliškame balkonėlyje. Prieš keliasdešimt metų panašiu metu nebūtume galėję jame įsitaisyti - Ganga buvo taip patvinusi, kad užliejo visos gausios giminės namus. Pašnekovas pasakojo apie laidojimo tradicijas, kartas nuo karto pabrėždamas, kad tai slapta infomacija, o čia, kur mes atvesti, paprastiems mirtingiesiems negalima. Tuo labiau fotografuoti. Bet mums vieną kitą kartą nuspausti mygtuką buvo leista. Suprask – mes čia tokie išskirtiniai, kadangi turime bendrų draugų.

Kremacijos vietą ir deginimo ceremonijas stebėjome iš viršaus. Negausios procesijos ėjo iš miesto gatvelių, nešė į raudonos, aukso ir baltos spalvos audeklus įvyniotus mirusiuosius bei kartojo šiai ceremonijai skirtą mantrą. Giminės, atnešę užgesusįjį, panardina jį į šventąją upę, apeina penkis kartus aplinkui, patys pasišventina Ganga vandeniu, tada ruošia laužą. Pajuodusioje krantinėje laužavietė ne viena. Garbingiausioje vietoje, ant paaukštinimo, deginami brahmanų kastos atstovai bei turtingųjų šeimų nariai. Kita laužavietė – žemesnės klasės mirusiesiems, prie pat upės, šiek tiek į šoną – varguoliams. Pagal tradiciją, mirusieji deginami tam, kad Ugnis apvalytų sielą ir ji švari paliktų kūną. Sielos apsivalymo procesas priklauso nuo to, kokia mediena naudojama laužui sukurti. Pats efektyviausias – sandalmedis, tačiau tokį laužą susikrauti pajėgūs, anot mūsų pašnekovo, "tik ministrai ir maharadžos". Vidurinė klasė stengiasi nusipirkti bent mažytį sandalo medžio gabaliuką ir tokiu būdu "praskiesti" laužo liepsną. Sudegus mirusiąjam, pelenai išbarstomi į Motiną Ganga. Nėščios moterys, vaikai, brahmanai, sadhus (atsižadėję pasaulio vienuoliai arba šventieji), kobros įkąstieji (kobra - Šivos simbolis), luošiai, mirę nuo kai kurių ligų (raupsų, raupų, choleros) – nedeginami, nes jie arba iš prigimties švarūs, arba atpirkę savo karmą maldomis bei kitais veiksmais, arba išsivalę per ligas ir įkandimus. Jiems pririšamas akmuo, nuplukdomi į upės vidurį ir paskandinami. Mirusijį dažniausiai atlydi vyriškosios giminės atstovai. Moterys šioje ceremonijoje nepageidaujamos, nes verkdamos ir raudodamos kelia per daug triukšmo ir chaoso.

 

Buvome nuvesti prie Harishchandra Ghat‘e kurstomos Amžnosios Ugnies, kuri dieną naktį saugoma ir prižiūrima, kad neužgestų.  Nuo šios liepsnelės uždegami išėjusiųjų laužai. Šalia laužaviečių, ant pakylėjimo, įrengta aikštelė su suoliukais. Žmonės, pajutę negalią, neprigirdintys, neprimatantys, ateina tiesiog pasėdėti, pažiūrėti, pamedituoti į Ugnį. Tikima, kad šį liepsna turi gydomąją galią.

Šalia Harishchandra Ghat’o stūkso kraupios nesuprantamos architektūros statinys. Kiek kartų ėjau pro jį, tiek kartų negalėjau suvokti architektų užmojų. Mūsų naujasis draugas paaiškino, kad tai valstybinis elektrinis krematoriumas. Jame susideginti beveik nieko nekainuoja. Nežiūrint to, brangiai atsiėjęs valstybinis projektas patyrė visišką fiasko, nes krosnys sugedo iš karto pastačius krematoriumą, o net patys skurdžiausieji indai stengiasi susitaupyti tikrai Ugniai. Valstybės pastangos gelbėti aplinką nuo oro taršos nepasiteisino.

Artėjant kalboms link pabaigos, mūsų pasakotojas vis dažniau pradėjo užsiminti apie finansinę paramą Mirusiųjų Ghat’ui. Išgirdome (ir pamatėme), kaip sudeginus turtinguosius, pelenai surenkami į kibirus, persijojami virš upės, o rastos brangenybės surenkamos. Anot pasakotojo, vertybės parduodamos ir už gautus pinigus perkama mediena varguoliams deginti. Kaip teisingos paramos pavyzdys mums buvo pateiktas vienas vokietis, paaukojęs virš 1000 Eur. Kiti turistai taip pat mažiau negu pora šimtų eurų nepalieka. Žmogus nenori net girdėti, kad keliauti galima būnant bedarbiais, neturint pajamų, bandant prasilenkti su kapitalizmo krize vakarietiškąjame pasaulyje... (: Iš bendro biudžeto Giedrius ištraukė 200 Indijos rupijų (apie 10,80 Lt).

-        
             -  And you, mem?

Bet čia juk mūsų bendras biudžetas?! – negaliu patikėti, taip prievartaujama. Pasirodo, karmos auka užsiskaito tik tuomet, jei pinigus paduodi nuosava dešine ranka. Ištiesiau 100 rupijų (apie 5.40 Lt) – nebesukonkuruosiu su Giedriaus labiau išvalyta karma (:

Atsisveikinant buvome palydėti iki arbatos kioskelio. Mūsų pašnekovas susikišo porciją betelio riešuto užtaiso, surūkė cigaretę ant viršaus, pabandė paaiškinti kaip eiti, kad patektumėme ten, kur norime, ir dingo, palikdamas minčių, jausmų ir nuotaikų maišalynę viduje.

Galvai pravėdinti popietės laiką nusprendėme skirti klaidžių gatvelių labirintų maišymui. Ragavome indiškus saldumynus, mūsų švelniai rutuliukais pakrikštytus, gėrėme saldžią arbatą, apžiūrinėjome parduotuvių pasiūlą, pirkome smilkalus, gatvėse bandėme prasilenkti su lygiateisėmis eismo dalyvėmis – ožkomis ir karvėmis. Jei karvė stovi skersai kelio, reikia apsipręsti: bandyti pralįsti pro tarpelį tarp sienos ir atrajojančios raguotos galvos su pro ilgas blakstienas žvelgiančiomis giliomis juodomis akimis, ar įtraukti pilvuką ir brautis tarp švytuojančios uodegos ir kito namo mūro, rizikuojant būti pašventintu šventosios mėšlu.

 

Vienoje iš tokių siaurų gatvelių priėjome pasipuošusių žmonių būrelį. Moterys spalvotais sariais, ryškiais makiažais ir blizgančiais papuošalais ramstė sienas, o atviroje patalpoje, stebimi tėvų ir šventiko, jaunieji, pasislėpę po šilko sariais ir skaromis, atlikinėjo vedybines apeigas.

Bemaklinėdami netyčia užklydome į kitų vestuvių dienos iškilmių pabaigą. Šventinei puotai užsakytas didžiulis kiemas su plačiai atsiveriančiu vaizdu į Ganga upę. Svečiai linksmi, draugiškai nusiteikę, mergaitės viena už kitą labiau išsipuošusios.

Gavome kvietimą prisijungti į vakarinę iškilmių dalį, tačiau, begaudydami besileidžiančios saulės nušviesto miesto viražus, pavėlavome. Tradiciškai apsilankę vakaro Arati ceremonijoje, pakilome elgetų ir piligrimų, kuriems indai, gerindami savo karmą, visiems iš eilės dalina pinigėlius, nusėstais Dashashwamedh Ghat‘o laiptais miesto centro link – dar vienai saldžios juodos pieniškos arbatos ir rutuliukų porcijai. Vienas vestuves pražiopsojome – į ne mažiau linksmas trečiąsias patekome. Vizualiai atrodė, kad tai žemesnės kastos iškilmės, tačiau, kas kaip gali, tas taip stengiasi, kad šventė būtų kuo linksmesnė ir labiau įsimintina. Gyva muzika trenkė visu garsu, vestuvininkai visą energiją atidavė šokiams gyvoje alėjoje, sukurtoje vaikų, ant galvų nešinų metro ilgio dienos šviesos lempomis, sujungtomis laidais. Merginos šventiškai pasidabinusios, šypsodamosis baltomis šypsenomis, judino klubus ir pečius, vaikinai lyg džigitai įsilinksminę šoko nepailsdami taip, kad net prakaitas į šonus taškėsi. Deja, vaikų, gyvosios apšvietimo girliandos, veidai džiaugsmu netryško – apvalios jų akys rodė, kad ne iš gero gyvenimo jiems toks vaidmuo atitekęs... Procesijos priešakyje, puošniais mundurais pasirėdę, žingsniavo muzikantai. Vestuvininkus sekė, kaip pridera tokiai šventei, išpuoštas automobilis, už jo – burzgiantis generatorius.

 Video: Life and Death by the Ganges

Vieną rytą dangus pagaliau prasiblaivė ir mes penktą valandą jau dairėmės kylančios saulės pusėn. Nebuvo lengva atsakinėti į vienas per kitą aktyviai į akis lendančiųjų siūlymus pasiirstyti valtele, pasidairyti į bundantį miestą iš vandens. Pirmą rytą taip anksti išsiruošę, norėjome savomis kojomis praeiti visą pakrantę. Prie upės susirenka ne tik iš visos Indijos ritualinėms ceremonijoms suvažiavę indai, brahmanai ir piligrimai, bet ir vietiniai gyventojai. Čia skalbiami sariai, viešbučių svečių drabužiai, patalynės. Jau penktą ryto jauni vaikinukai šventosios upės Ganga krantinėse entuziastingai lošia kriketą, buivolų varovai vandenyje atsigaivinti atveda galvijų bandas.

 

 

Iš Orisos valstijos atvykusi gentis

Pagaliukai/dantų šepetukai: 

nusipirkus reikia iškramtyti vieną jo galą ir taip "pasigamintais" šeriais išsivalyti dantis (:

Filmuojamas Bolivudo filmas

 

Praėjome pagrindinį Dashashwamedh Ghat‘ą. Saulutė jau pakankamai aštriai į plaukus ir pečius kibti pradėjo. Šuniukas, graužiantis žmogaus ar ožkytės kauliuką, išnirusį iš Ganga upės, nebelabai stebina. Pasiekėme didyjį Mirties Ghat‘ą – Manikarnika, kuriame kasdien sudeginama apie 250 išėjusiųjų. Bokštai, bokšteliai, pajuodę ir aprūkę, be jokių gyvybės ženklų languose. Tikri Mirties namai.... Oficialiai Mirusiųjų Ghat‘o ir jame vykdomų ceremonijų fotografuoti neleidžiama, nes tai šventa vieta, o kremacijos ritualai neviešinami. Taip aiškina mus užpuolę juodbruviai vyrai ir jaunuoliai, kai kurie atrodantys lyg elgetos. Jei duodi jiems monetų, kameros objektyvas sielos valymo procedūroms kenkti nustoja. Tik nežinia, ar susimokėjęs šiems, už kelių žingsnių kito tokio tvarkdario nesutiksi. Klaidžiojome stengdamiesi nelaužyti taisyklių ir netrikdyti šio ir ano pasaulių susitikimui.

 

Indija pilna šventų vietų, kuriose garbinamas dieviškas moteriškasis pradas, tačiau ypatingą svarbą turi 51 šventovė, į kurias nukrito supykusio Šivos į gabalus sukapoto dieviškosios Motinos kūno dalys. Šią legendą jau minėjau, rašydama apie Kalkutos Kalighat šventyklą. Tose vietose šiandien įsikūrę Motinos, turinčios daugybę vardų – Šakti, Parvati, Kali, Durga, Sati ir kitų, garbintojų šventyklos (Pitha), traukiančios piligrimų minias. Deivės Sati auskaras nukrito į švento Varanasio miesto kremacijos vietą - Manikarnika Ghat’ą. Toje vietoje pastatyta šventyklėlė Šivos žmonos Sati garbei. Paskutinis didžiausias potvynis, įvykęs apie 1970-uosius metus, kuomet Ganga apsėmė Ghat‘ų laiptus iki pat viršaus, o tuo pačiu ir visus pastatus esančius apačioje, ne tik paplovė šventyklėlės pamatus, bet apsėmė ją iki pat viršaus. Nuo tol Varanasi turi savo Pizos bokštą.

Besidairančius į šį stebuklą, mus užkalbino jaunas brahmanas. Manikarnika Ghat‘e jis, padedamas mokytojo, atidirbinėja savo karmą. Nežiūrinti to labai didžiuojasi savo maikute su užrašu „All good boys goes to god, all bad boys goes to women“ ir pats perfrazuoja: „All good boys goes to god, all bad boys goes to Pataya“. Giedrius užsiminė, kad lankęsis Pataya‘joje ir jo nuomone šis miestas tikrai nėra vertas būti sąrašo vietų, kurias būtina aplankyti, pradžioje. Tuo labiau brahmanui. Tačiau brahmaniukas turbūt dar ilgai atidirbinės savo karmą - anksčiau sutiktų turistų pasakojimai apie linksmybes ir nuogas mergaites Pataya‘joje jam atrodo žavesni, negu Giedriaus neigiami atsiliepimai apie veiksmą šiame Tailando mieste (:

Nuo Manikarnika Ghat‘o pakilome į miestą. Gatvių labirintai dar painesni ir dar labiau viliojantys į savo klaidžius spąstus. Negaliu pasakyti, kokiu būdu šiuose labirintuose mums pasisekė atrasti Napali šventyklą, išgražintą erotiniais raižiniais ir skulptūromis, stūksančią virš Ganga upės vagos. Antrą kartą tokio žygio nebepakartočiau (:

Vaizdas iš Napali šventyklos kiemo

Viliojantys kito Ganga upės kranto miražai

Likusiomis mūsų viešnagės šventame Varanasio mieste dienomis, kiekvieno išaušusio rytmečio dangus mums dovanojo giedrą ir leido išsiruošti į rytinus žygius pėsčiomis ar vandeniu. Ramiai irstantis išsinuomota valtele, galima stebėti rytinį bundantį miestą tarsi iš šono, tarsi nesibaigiantį filmą, o persikėlus į kitą upės krantą - pasivaikščioti dykuma, kuri mano akį lyg magnetas traukė, žvelgiant nuo Napali šventyklos skardžio. Kitoje upės pusėje – kitas gyvenimas, kitos pramogos ir paslaugos, kitas tempas. Ramiai per dykumą į tolį žingsniuojančios buivolų bandos sukelia miražo pojūtį...

Pagrindinis Dashashwamedh Ghat‘as

 

Iš upės fotografuoti Mirties Ghat‘us liedžiama

Kitame krante

Vakaro Arati nepraleidome nei karto (išskyrus mane, kai vieną lietingą vakarą užsisėdėjau knygyne): stebėjome ir nuo kranto, ir iš valties, leidome žvakeles į upę

Video: Puja by the Ganges

Varnasi – miestas, į kurį būtinai sugrįšiu.