PURI
Ramybės, ramybės, ramybės... Praleidus penkias dienas milijoniniame didmiestyje Hyderabade, nieko kito netrokšti, kaip tik pradingti kokiame kaime. Po devyniolikos valandų kelionės traukiniu, atvykę į Orissos sostinę Bhubaneswar, joje nepasilikome.
Persėdome į kitą traukinį ir išvažiavome į Puri – turistinį piligriminį miestelį ant Bengalijos įlankos kranto, tapusiu mums tikra ramybės užuovėja. Kaip vėliau sužinojome, šiame „kaime“ gyvena „tik“ milijonas gyventojų :)
1970 metais Puri tapo hipių tranzito per pietinę Aziją sustojimo vieta, viliojusi jūra, paplūdymiais bei bhang (bhang - džiovinti kanapės lapeliai bei pumpurėliai, legalus Šivos šventyklose). Šiandien miestelis mėgiamas užsienio turistų, populiarus tarp vietinių poilsiautojų bei gausiai lankomas hindu piligrimų. Visų trijų kategorijų lankytojai apsistoja skirtingose miestelio vietose, tik jiems skirtuose viešbučiuose. Ne veltui hipiai šią vietą mėgo, o gal būtent dėl jų palikimo šiek tiek kitokią Indiją čia radome. Žmonės atsipalaidavę, neįkyrūs, nešoka į akis, jaunesnės kartos vaikinai labiau į mūsiškus hipius nei į Bolivudo filmų herojus panašūs. Daugumai miestelio gyventojų įprasta nuo ryto iki vakaro „pūsti žolę“ ar vakarais išgerti bhang lassi (lassi – išplaktas vandeniu skiestas jogurtas, geriamas pasūdytas, pasaldintas arba ruošiamas su šviežiais vaisiais; bhang lassi – lassi paruoštas su trinta marihuana). Visa aplinka persismelkusi relaksacinės atmosferos. Atvykome ne sezono metu, tad tai dar labiau juntama. Susiradome hipinį viešbutuką su vidiniu kiemuku, baseinėliu jame, pavėsinėmis ir jaukiomis užuovėjomis, kuriose savininkas kartu su darbuotojais, draugais iš miestelio ar viešbučio svečiais rūko žolytę. Gavome kambariuką antrąjame viešbučio aukšte su vaizdu į indišką šiukšlynėlį vienoje pusėje, lūšnynų kaimuką kitoje bei lūšnynų stogų pabaigoje plytinčią jūrą.
Kol sėdėdavome savo hipiškuose apartamentuose, jūros ošimas maloniai kutendavo ausis, vibruodavo kūnu, ramindavo sielą…
Pirmąjį atvykimo vakarą susipažinome su vietiniu hipiu Rokish. Išvaizdus 23-25 metų vaikinas turi kioskelį ant jūros kranto. Kioskelis – tiesiog pavėsinė, suręsta iš bambukų. Tai yra jo darbas, jo verslas, jo namai, jo gyvenimo būdas. Kai kioskelis uždarytas, pavėsinė, pasiklojus ant smėlio jogos kilimėlį, tampa prabangiais apartamentais su neįkainuojamu vaizdu į jūrą. Praėjusią žiemą Rokish viešėjo Ukrainoje. Tai buvo pirmoji jo kelionė į užsienį ir pirmoji jo matyta žiema. Reikia būti labai drąsiam, išvažiuoti iš Indijos susipažinti su pasauliu, kai jame karaliauja žiema! Rokish į Ukrainą važiavo pas moterį. Vaikinas gražus ir seksualus, ne indiškos išvaizdos ir stiliaus, plačios pasaulėžiūros, tad turtinga bei, spėju, įsimylėjusi ukrainietė nupirko jam lėktuvo bilietą į Ukrainą ir bandė padaryti viską, suteikti visas sąlygas tam, kad jis pasiliktų bei pradėtų “normalų” gyvenimą. Rokish patiko kelionė, dažnai ją prisimena. Tačiau, viešėdamas Ukrainoje, pasiilgdavo savo kioskelio ant jūros kranto, kur gulėdavo valandų valandas žiurėdamas į vieną per kitą virstančias bangas. Kas yra normalus, užtikrintas gyvenimas? Rokish nepasiliko Ukrainoje – grįžo į pasaulį, kuris jam yra tikras.
Netoliese Rokish kioskelio įsikūręs lūšnynų kaimukas, matomas pro mūsų viešbučio langus. Nesigilinant į jo gyventojų vargą ir skurdą, tualetą ir šiukšlyną ant jūros kranto bei kitus niuansus, mums jis - tikra egzotika, pilnas spalvų ir kvapų, juoko ir ašarų, gyvo, verdančio, kunkuliuojančio gyvenimo. Jame yra vietinių kioskelių, kuriuose verdama arbata, parduodami sausainukai ir pyragėliai prie arbatos, kiaušiniai šeimininkėms, gutka vyrams pakramtyti (kažkas panašaus į kramtomą tabaką ar mano anksčiau aprašytus beetle riešutus, tačiau tai cheminis, nenatūralus produktas, labai populiarus visoje Indijoje). Vietiniai gyvena iš jūros teikiamų gėrybių – žuvies. Gražūs žmonės šiame spalvingame kaimuke mus pasitiko. Buvo prašančių pinigų, tačiau neįkyriai. Šiek tiek sudėtingiau su vaikais, kurie sekiojo iš paskos, prašydami pieštukų ir tušinukų mokyklai. Vos ištraukus pieštukų dėžutę iš kuprinės, ji buvo tiesiog išplėšta iš rankų ir tuomet jau vyko tikras karas. Mergaitės kentėjo nuo berniukų, kuriems po vieną pieštuką buvo negana.
Visumoje gyventojai draugiškai nusiteikę, sutikdavo mus plačiomis šypsomis, moterys džiaugdavosi išdrįsusios prieiti, prisiliesti, pasivaikščioti susikibus už rankų :)
Buvome kviečiami užeiti pasisvečiuoti į namus, prisėsti išgerti arbatos. Viena moteris, visa švytėdama, nusivedė mane už rankos prie savo namų vartelių, atnešė kėdę, pasodino, visi namiškiai ir kaimynai grūdosi aplinkui ir džiugiai šnekėjosi su manimi savąja kalba :) Moterys apžiūrinėjo mane ir labai stebėjosi, kad neturiu papuošalų. Ilgai nelaukusi, šeimininkė dingo savo namuose ir po kiek laiko ant kiekvienos mano rankos puikavosi po dvi raudonas plastmasines apyrankes, papuoštas auksiniais blizgučiais :)
Kaimas ryte, kylant saulei, nusidažo dar ryškesnėmis spalvomis. Žvejai mezga tinklus, išplaukia į jūrą, grįžta iš naktinės žvejybos, moterys iš laivų per kaimą pradeda nešti didžiules žuvis, šluoja per naktį pripustytą smėlį, žmonės ant namų slenkčių ar tiesiog vaikštinėdami gatvelėje aplink savo namus valosi dantis – kas su dantų šepetuku, kas tiesiog iškramtytu pagaliuku, prausiasi, šukuojasi... Giedriui išsivystė priklausomybė rytiniam kaimuko gyvenimui – beveik kas rytą kėlėsi šeštą ryto, saulei tekant, ir bėgo su kamera džiaugtis mažais stebuklais.
Kol išsikrapštydavome iš namų, pliažas ištuštėdavo, o štai šeštą ryto galima ir kupranugariais pajodinėti
Su vietine turiste
Šis "dviratis" nešiojamas ant peties, jį minant galandami peiliai
Šiukšlynas ant jūros kranto didžiulis ir mums, ekologiškiems europiečiams, nesuvokiamas. Akivaizdu, kad vietinė valdžia tik rinkimais ir užimamais postais rūpinasi. Tualetų problema taip pat neišspręsta. Kai pirmą kartą pamačiau ant jūros kranto su neapsakomo grožio vaizdu į horizontą kakojantį vyrą, mane ištiko lengvas šokas, nuo kurio atsigauti prireikė šiek tiek laiko. Iš karto “atšoko fantazija” maudytis šiame pliaže. O ką žmonėms daryti? Mergaitės į kairę, berniukai į dešinę. Iš ryto visas krantas nutūptas kaimo vyrų ir žvejų, kurie, atlikę reikalą, pritūpę, nuogu užpakaliu, vejasi nubėgančią bangą apsiplauti. Moterys eina į šiukšlynėlį kitoje kaimo pusėje. Tas pats šiukšlynėlis, su dviem styrančiais nudžiuvusiais krūmais, matomas pro mūsų balkonėlį. Kas rytą jos renkasi su dubenėliais vandens ilgėliau patupėti ir paplepėti :)
Tarp moterų tualeto ir kaimo pradėtas statyti didelis daugiaaukštis viešbutis. Įdomi vieta parinkta. Arba naujo viešbučio gyventojai turės garbės stebėti egzotinius vaizdus pro langus, arba moterys turės ieškoti kitos posėdžiavimų vietos.
Apie pasitikėjimą indais jau rašiau. Tikėk, bet nepasitikėk, kaip mes lietuviai sakome. Apie savigarbą ir pagarbą vienas kitam nelabai kas susimąsto . Šiame kaime mums nutiko kurioziška situacija. Saulei leidžiantis vaikštinėjome spalvotomis kaimuko ant jūros kranto gatvelėmis ir mano žvilgsnis užkliuvo už jaunos gražios moters, dėvinčios sarį, tvarkingai susišukavusios plaukus, dailiai pasidažiusios. Moteris priėjo prie manęs ir gražia anglų kalba pradėjo pasakoti apie kaimo vaikus, kuriems reikalinga edukacija ir švietimas. Kaimukas neturi mokyklos. Yra tik krikščioniška mokyklė, tačiau, norint ją lankyti, reikia atsiversti į katalikų tikėjimą. Tad ji, nebūdama mokytoja, ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo mokyti vaikus savo namuose. Sezono metu užklydę turistai paaukoja pinigų, kai kurie bando atsiųsti, grįžę namo. Kadangi kaimas neturi adreso, norintys padėti siunčia pinigus per viešbučius, kur jie ir pradingsta. Pajutome, kad taip grąžiai pradėtas pasakojimas apie vaikučių mokymą pradėjo linkti prie piniginių reikalų. Ir tokių nemenkų – štai vienas prancūzas mokyklėlės statybai paaukojo 5 tūkst. EUR. Mes pasakėme, kad negalime paaukoti pinigų, geriau ryte atnešime vaikučiams mokyklinių pieštukų ir sąsiuvinių. Moteris vis tiek lenkė, kad paaukotumėme bent tiek, kiek galime ir labai norėjo sutarti tikslią valandą, kada ateisime kitą rytą. Pasisiūlė padaryti mehndi (henna piešti ornamentai ant moters rankų ar kojų), už ką aš sumokėčiau tiek, kiek noriu ir galiu – pinigėliai bus skirti mokyklėlei. Saulė visai pasislėpė, kol mums pavyko su mokytoja atsisveikinti. Tamsiu naktiniu paplūdymiu pasukome viešbučio link ir buvome užkalbinti intelektualaus maloniai bendraujančio vyro iš to paties kaimo. Jo tėvas žvejys, jis taip pat dažnai padeda tėvui. Niekada neprisileiskite indų per arti, nesileiskite į artimas draugystes, išlaikykite distanciją ir saugokite save – patarinėjo jis mums. Iš kalbos išėjo ir mes užsiminėme apie kaimo mokyklėlės reikalus. Moterį, su kuria kalbėjome, jis pažįsta, tačiau apie jokią mokyklėlę negirdėjęs.... Hmmm....o kuo dabar tikėti? (Beje, vieną dieną, vaikštinėdami po kaimuką, radome net dvi mokyklėles...). Žvejys pakvietė užsukti kurį vakarą į jo namus, kartu su tėvu išgerti bhang lassi (jo tėvas kas vakarą pamalonina save šiuo gėrimu), sutemus pasisiūlė paplūdimyje sukurti laužą ir paruošti tradicinę žuvies vakarienę. Iš šio žmogaus spaudimo nepajutome, tačiau po tokios pokalbio eigos juokavome, kad ir kaip jau vėlu, vistiek turėtumėme dar ką nors sutikti, kas perspėtų mus saugotis šio žvejo J Ilgai laukti nereikėjo – grįžę į viešbutį vidiniame kiemelyje sutikome „relaksuojančius“ viešbučio šeimininką su draugais, kurie prisakė nepasitikėti žvejais, nieko nevalgyti, ką jie duoda, nes neva prideda kažko į maistą. Viešbučio darbuotojai suinteresuoti, kad pasiplaukiojimus jūra ir žvejų ruošiamas vakarienes užsisakytume per juos. Grandinė tęsiasi.... :)
Atkreipėme dėmesį, kad paplūdymio gyventojai kalba gana gražia anglų kalba. Pasirodo, jie mokosi iš poilsiaujančių turistų. Pavyzdžiui, kol merginos piešia mehndi, tuo pat metu vyksta anglų kalbos pamokėlė. Arba, kol žvejai ruošia turistams vakarienę ant laužo.
Puri miestelio dalis, kurioje apsistojome, labai rami, joje įsikūrę keli ašramai.
Miesto centre, aplinkui Jagannath Mandir, vyksta visiškai kitoks gyvenimas. Piligrimai, maldininkai, elgetos, prekybininkai, saldžių skanėstų kepėjai - tiršta žmonių, sunku prasibrauti. Šalia šventyklos senuose statiniuose įsikūrę maldininkų viešbučiai, į kuriuos poilsiautojai, tuo labiau užsieniečiai, nepriimami. Jagannath šventykla, pastatyta XII a., pašvęsta pasaulio viešpačiui Jagannath, kuris yra Višnu reinkarnacija. Jagannath visada lydimas broliuko Balbhadros ir jų viduryje stovinčios mažutės sesutės Subhadros. Jagannath vaizduojamas juodas, broliukas baltas, sesutė geltona. Broliukai neturi plaštakų, sesutė – visų rankų. Jų didelės baltos apvalios tarsi mažų apuokėlių akys daro juos panašius į japonų anime – įsimylėjome šią jaukią mielą draugišką trijulę, populiarią visoje Orissos valstijoje.
Apie 6 tūkst. Jagannath šventykloje dirbančių vyrų rūpinasi mūsų numylėtais pelėdžiukais, ruošia juos kas dieną vykstančioms sudėtingoms ceremonijoms, perrenginėja vis kitais drabužėliais (trijulė turi po 24 kostiumų komplektus). Iš viso apie 20 tūkst.žmonių dirba ir patarnauja šventyklai. Šventyklos virtuvė su 400 virėjų trubūt viena didžiausių pasaulyje.
Kiekvienais metais birželio – liepos mėnesiais (data kilnojama) Jagannath šventykloje vyksta vienas didžiausių visoje Indijoje festivalių – Rath Yatra. Tai vežimų festivalis, mūsų jau matytas Tamil Nadu mieste Madurai. Puri vykstantis festivalis – daug didesnis ir įspūdingesnis, pritraukiantis minių minias. Festivalis skirtas Krišnos kelionei iš Gokul į Mathura aminti. Tempiami trys vežimai, didžiausias kurių, skirtas Jagannath, 14 m. aukščio, tempiamas ant 16-kos dviejų metrų skersmens ratų. Senovėje maldinikai mesdavosi po jais, kad išdidžiai numirtų dievo akivaizdoje. Vežimus tempia 4 tūkst. profesionalių šventyklos darbuotojų. Kai kuriuose Orissos miestuose sesutės Subhadros vežimą traukia moterys. Į Puri festivalį susirenka šimtai tūkstančių piligrimų ir turistų ir visa tai vyksta 40°C karštyje. Madurai teko patirti spūstį žmonių, besiveržiančių kuo arčiau vežimų, tad net nedrįstu įsivaizduoti, kas vyksta per Rath Yatra festivalį Puri :)
Į pamiltų pelėdžiukų šventyklą Jagannath Mandir ne hindu tikėjimo lankytojai neįleidžiami. Nusižiūrėjome biblioteką, nuo kurios stogo galima šiek žvilgtelėti vidun. Biblioteka sena, patalpos nedidelės, joje saugomos apie 400 metų senumo knygos, surašytos ant palmių lapų. Žmonės ateina paskaityti dienraščių, mokslininkai – raštų patyrinėti. Jaukumu viliojančiame vidiniame bibliotekos kiemelyje vyko remonto darbai, tad negalėjome po ją daugiau pasivaikščioti.
Prieš lipant ant stogo, gavome pagaliuką nuo beždžionių apsiginti. Pagaliuką dėl visa ko paėmėme, tačiau su bezdžionėlėmis elgėmės draugiškai ir mandagiai :)
Pati šventykla, nuspalvinta rožinės spalvos dažais, įspūdžio nepadarė.
Įdomiau buvo pasistumdyti aplinkui ją, kartu su piligrimais, maldininkais ir šventomis karvėmis.
KONARK
Senai važiavome motoroleriu. Indijoje niekam nerekomenduotumėme net automobilio nuomotis, tačiau Puri ir jo apylinkės skiriasi nuo visoje Indijoje įprastų matyti perpildytų gatvių, kuriomis važiuojama nesilaikant jokių rašytų ir nerašytų taisyklių. Prisiminę, kaip smagiai visą Balį motoroleriu išmaišėme, susiviliojome išsinuomoti motorolerį ir čia. Pirmasis taikinys - XIII a. vid. pastatyta Saulės šventykla, stovinti Konark miestelyje, netoliese Puri. Smagu važiuoti žaliu, medžiais apaugusiu keliu, kvepiančiu anakardžių nokinamais vaisiais.....
Miškui pasibaigus, kelias tęsiasi palei jūrą. Pakeliui sustojome išsimaudyti. Kaip ir keliauti, taip ir maudytis Indijos vandenyse yra sunkus darbas. Srovė šioje vietoje, kaip ir visose apylinkėse, tokia stipri, bangos tokios didelės, kad įbridus tik iki kauliukų pakyla sulig žmogaus ūgiu ir visa jėga kaip kėglį bloškia žemėn. Buvo smagu, tačiau labai nelengva taip griuvinėti :) Be to – žiūrovai rinktis pradėjo. Indijoje žmonių tiek daug, kad ir į laukinį paplūdimį būtinai kas nors užklys. O pamačius baltaodžius su maudomais kostiumais, net žandikaulis atvimpa bežiūrint :)
Besigėrėdami nuostabiu keliu, privažiavome Konark Saulės šventyklą. Nieko įspūdingesnio iki šiol nebuvau mačiusi. Giedriaus nuomone šis statinys gražesnis ir už garsųjį Taj Mahal‘ą (aš nebuvusi dar, tačiau Giedriui jau teko garbės pasivaikščioti po šiuos legendinius rūmus). Deja, dėl XVI a. įvykdyto vandalizmo, dalis Saulės šventyklos nugriuvusi. Likęs tik vienas kupolas iš dviejų. Skulptūros iš pagrindinio šventoriaus išvežiotos į kitas šventyklas, tame tarpe ir į Jagannath Mandir. Tai, kas liko, liudija ypatingą hinduistinės pasaulėžiūros dėmesį smulkioms detalėms bei to meto meistrų juvelyrinį kruopštumą ir kantrybę. Šventykla pašvęsta visatos vežikui Saulės dievui Surya‘i. Septyni arkliai, simbolizuojantys savaitės dienas, tempia per visatą masyvų vežimą - švenyklą ant didžiulių 24-ių ratų, simbolizuojančių valandas paroje. Šventykla suprojektuota taip, kad Saulės dievas Surya apšviečiamas saulėtekio metu, vidudienį ir per saulėlydį. Masyvūs šventyklos akmenys išskaptuoti smulkiomis juvelyriškomis detalėmis, harmoniškai išdėliotomis per visą šventyklą – taškučiai, duobutės, ornamentai, gėlytės, lapeliai, paukšteliai, žvėreliai.... Pagrindinės scenos vaizduoja Kalingos gyvenimo ir meilės chronologiją, dauguma jų – erotinės ir labai detalios. Apžiūrinėjant šventyklą su gidu galima pamatyti sceną, kaip vyras savarankiškai gydosi venerines ligas. Statiniui kylant į viršų, skulptūros ir jų vaizduojamos pozos auga ir didėja, tarsi tai būtų šventykla ne Saulės dievui, o Kamasutros vadovėlio monumentas. Keista stebėti fanatiškus maldininkus – suaugusius ir vaikus, vyrus ir moteris, senučiukus ir jaunuolius - besimeldžiančius susikaupus ties kuria pasirinkta erotine scena bei laiminančius patys save jas liesdami. Dar neišsiaiškinau, kaip suvokiama tokių veiksmų prasmė. Tačiau pačios šventyklos, kaip meno kūrinio, grožis, žodžiais nenupasakojamas. Jei jam būtų skiriama tiek lėšų, priežiūros ir dėmesio, kaip Taj Mahal‘o mauzoliejui, kuris yra daug jaunesnis negu Saulės šventykla (Taj Mahal‘as pastatytas XVII a.pab.), neabejotinai galėtų konkuruoti.
RAGHURAJPUR
Besivažinėdami Puri apylinkėmis motoroleriu, aplankėme mažiuką kaimuką Raghurajpur. Kaimukas turi tik vieną gatvę ir visuose namukuose, kuriais ji iš abiejų pusių aplipusi, gyvena meninkai – dailininkai, tapytojai, skulptoriai. Namukai spalvingai išpaišyti tik šiam kaimui būdingu stiliumi. Kelias valandas praleidome vaikštinėdami po kaimuką, gėrėdamiesi namų piešiniais bei kviečiami užeiti apžiūrėti meninkų darbus, kuriamus hinduistiniam braižui būdingu smulkmeniškumu, presciziškumu ir tikslumu. Mūsų džiaugsmui radome ir gausybę darbų, vaizduojančių mylimukų trijulę – Jagannath su broliuku ir sesute.
Nusipirkom - žiūrėsim ką parsivešim :)
BHUBANESWAR
Orissa valstijos teritorijoje iki šių dienų išlikę nemažai egzotinių genčių. Vykstant į genčių kaimus reikalingi leidimai, savarankiškai juose apsilankyti sudėtinga. Turizmo agentūros organizuoja penkių – septynių dienų turus. Tačiau laikas, berelaksuojant Puri bei bevažinėjant po jo apylinkes, išseko. Kadangi didmiesčiai mūsų nebetraukia, Orissa sostinei Bhubaneswar pasilikome tik vieną dieną. Sunku pasakyti, kiek šiame mieste yra išsibarsčiusių senųjų hindu šventyklų – šimtas, du šimtai? Jų amžius siekia nuo VII a. po Kristaus iki XII a. Kiekviena turi savo istoriją ir ritualus. Vienoje jų pagrindinė dievybė ceremonijų metu kasdien prausiama vandeniu, pienu ir bhang, kita savu laiku buvusi tantrinių apeigų, erotinių ir kraujo aukų centras, trečiosios lubas puošia nepakartojami lubų raižiniai su viduryje beiskleidžiančiu lotosu, ketvirtojoje 51 šventikas kartu su 51 elgeta valgo kas dieną deivei Parvati aukojamas maisto aukas… Visas aplėkti per vieną dieną, nežinant miesto, sudėtinga. Pasisamdėme tuk tuk’ą ir nesukant galvos bei nevarginant kojų buvome apvežioti per pagrindines šventyklas.
Visos Bhubaneswar’o šventyklos pastatytos tik Orissa valstijoje mūsų sutiktu stiliumi – iš dviejų kupolų. Pirmasis kupolas, tarsi prieangis, skirta maldininkams. Už jo stovintis antrasis kupolas skirtas dievybei, kuriai pašvęsta šventykla. Kaip visoje Indijoje, taip ir šiose šventyklose, ne visada buvome įleidžiami į vidų, kai kuriose reikėjo mokėti už įėjimą, kitose prisistatė gidai, dar kitose - patys šventikai prašė aukų jų prižiūrimai dievybei. Vienos šventyklos, šiandien nebepopuliarios tarp maldininkų, paliktos tokios, kokios pastatytos, natūralaus akmens. Šiandien populiarios ir lankomos šventyklos, kuriose vis dar tebevyksta apeigos, dažnai uždažytos ryškių spalvų dažais – balta, raudona, geltona, rožine, aptaškant nišose stovinčius dievybių atvaizdus, langus. Indų supratimas apie grožį prasilenkia su mūsų suvokimu. Dažnai senose šventyklose galima pamatyti ant senų gražių masyvaus akmens grindų viršaus užpiltą betoną, kuris jau tą pačią savaitę po “sutvarkymo” pradeda byrėti ir trupėti. Dievybės nuo maldininkų dažnai atitvertos metaliniais vartais ar metaliniais turėklais, kurie sakralumo tokiai vietai tikrai neprideda. Tačiau, kai pamatai, kaip visi tikintieji veržiasi ir braunasi vieni per kitų galvas, kad paliestų savo garbinamą dievybę arba pešasi dėl dalinamo prasado, supranti, kad tie metaliniai turėklai iš tiesų reikalingi…
Gražios Bhubaneswar’o šventyklos. Kuo mažesnė, labiau nepaliesta šiandienos pasaulio, tuo gražesnė, jaukesnė, sakralesnė. Tačiau, vertinant atlikimą, viską pradėjome lyginti su Konark Saulės šventykla. Turbūt dar negreitai teks ką nors panašaus pamatyti… :)
